Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti? Kodėl istorikai vengia kelti klausimą „Kas būtų, jeigu…?“Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria praeities tyrinėtojai, nusprendę imtis alternatyvų svarstybų? Kiek toli galima eiti tyrinėjant neįvykusios istorijos plotmę?Kontrafaktinės istorijos galimybės bene pirmą kartą Lietuvos istorikų buvo aptartos 1999-aisiais televizijos laidoje „Būtovės slėpiniai“ (ciklas „Janas Mateika ir Žalgiris Lietuvos istorijoje“, epizodas „Neįvykusi istorija“).Kaip Alfredui Bumblauskui pavyko įtikinti Edvardą Gudavičių imtis tokios temos svarstybų? Kokie klausimai nagrinėti šioje laidoje?Jeigu A.Bumblauskas turėtumų laiko parašyti neįvykusios senosios Lietuvos valstybės istoriją, nuo kokio alternatyvios istorijos siužeto pradėtų savąjį pasakojimą, kokius kontrafaktus svarstytų ir kokiu lemtingu įvykiu tokią knygą užbaigtų?Ar Vilnius liktų tokios alternatyvios Lietuvos istorijos sostine, o gal sostinę reikėtų iškelti į Kėdainius, Biržus, Klaipėdą arba… į Rygą?Alfonso Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“ centrinis siužetas – „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“. Lietuvos visuomenė iki šiol svarsto dilemą: o jeigu šūvis būtų iššautas, kas tada? Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?Norberto Černiausko knygos „Fado: Trumpa neįvykusi Lietuvos istorija“ galiniame viršelyje pirmasis sakinys skamba taip: „Įsivaizduokite, kad Lietuvos neištiko didžiausia XX a. katastrofa: šalis nebuvo okupuota ir išvengė Antrojo pasaulinio karo siaubo. Įsivaizduokite, kad nepriklausomos valstybės gyvenimas tęsėsi kupinas politinių realijų, ūkio reformų, sporto varžybų ir rokenrolo šėlsmo“. Kaip šio intriguojančio pasakojimo autorius atsako į klausimą - „Kokiu būdu Pirmoji Respublika galėjo išsigelbėti?“Su kokiais didžiausiais iššūkiais šioje alternatyviojoje istorijos versijoje Lietuvos Respublika susiduria po Antrojo pasaulinio karo?Žvalgantis į Nepriklausomybės epochą tenka pripažinti, kad joje irgi būta pavojingų pasirinkimų: „arba-arba“. Koks kontrafaktas, pokalbininkų nuomone, iki šiol buvo pats dramatiškiausias?Pokalbis su istorikais prof. dr. Alfredu Bumblausku, prof. dr. Alfonsu Eidintu, doc. dr. Norbertu Černiausku.Ved. Aurimas Švedas

Kuo mums yra svarbi rašytojo Tadeusz Konwicki kūryba? Kokio vaidmens vertas T.Konwickis šiuolaikinėje Lietuvos kultūroje?Kaip netikėtose vietose sudygsta kūrybiškumas? Kaip „kažkokiame” Pavilnyje užaugo toks savitas rašytojas - T.Konwicki? Iš kur aspiracijos, kur talento šaknys, iš kur kūrybinė motyvacija? Kaip įsivietinimo Pavilnyje siekis padeda šiandienos vilniečiams atrasti T. Konwicki kūrybą?Sakoma, kad T. Konwicki romaną „Meilės įvykių kroniką“ galėtume apibūdinti kaip tobulą XX a. vidurio Rytų Europos simbolį. Iš kokių elementų šis simbolis susideda ir kodėl iš tokių?Kaip galėtume įamžinti T. Konwicki gyvenimą ir kūrybą Vilniuje ir Vilniaus krašte? Kokias šio rašytojo knygas dar turėtume išsiversti iš lenkų kalbos ir dėmesingai perskaityti?Pokalbis su rašytoju ir T. Konwicki tekstų vertėju Vidu Morkūnu, istoriku ir rašytoju Tomu Vaiseta, politologe Aine Ramonaite bei literatūrologu ir kultūros istoriku Dariumi Kuoliu.Ved. Aurimas Švedas

Rugsėjį minime vieną svarbiausių įvykių Lietuvos ir Lenkijos istorijoje – 510-ąsias Oršos mūšio metines. Šis mūšis, įvykęs 1514 m. rugsėjo 8 d. netoli Oršos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, yra laikomas vienu didingiausių karinių laimėjimų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės istorijoje. Tuo metu jungtinė LDK ir Lenkijos kariuomenė stojo į kovą su keliariopai gausesnėmis Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgomis.Kaip būtų galima nusakyti ilgalaikio konflikto tarp Maskvos ir Vilniaus, kuris ir atvedė į Oršos mūšį, priežastis? Ko siekė Maskva? Kokius tikslus sau kėlė Vilnius? Kiek tiesos yra žodžiuose, jog Oršos mūšyje sprendėsi LDK likimas?Svarbiausi šios pergalės laurai priskiriami jungtinės kariuomenės vadui Konstantinui Ostrogiškiui. Ką tikro galime pasakyti apie šį didiką, LDK etmoną ir Vilniaus kaštelioną?Ką dar be Konstantino Ostrogiškio reikėtų paminėti kaip svarbius Oršos mūšio pergalės kalvius?Konstantiną Ostrogiškį istorikai kartais vaidina karo genijumi. Kokie LDK etmono sprendimai lėmė tai, kad daug gausesnės bojarino Ivano Čeliadnino pajėgos buvo sumuštos?Kokie buvo svarbiausi Oršos mūšio pergalės politiniai ir kultūriniai vaisiai?Krokuvoje, gana greitai po rugsėjo 8 d. pasiektos pergalės, 1515 m. pradžioje, buvo išleistas Andriejaus Kšyckio eilėraščių rinkinėlis - „vilnietiškasis ciklas“. Kokie dar be A.Kšyckio poetai bandė savo eilėse bandė įamžinti Oršos mūšio pergalę?Po Oršos mūšio pergalės LDK valdovo aplinka inicijavo intensyvią propagandos kampaniją, nukreiptą tiek į draugiškas, tiek ir į priešiškas valstybes. Ko buvo siekiama šiuo veiksmu? Kokios buvo propagandos kampanijos pasekmės?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja doc. dr. Genute Kirkiene ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Mintautu Čiurinsku, ką tik išleidusiu monografiją „Europinė Oršos pergalės (1514) propaganda ir Lietuvos kultūra“ bei parengusiu šaltinių rinkinį „Oršos pergalės (1514) šaltiniai. Poezija, proginiai ir naujienų spaudiniai“.Ved. Aurimas Švedas

Kas yra „Renkuosi mokyti“ sistema? Kaip ji veikia? Kodėl prieš metus vilnietė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto absolventė pasirinko mokytojos darbą Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje? Skeptikas, išgirdęs apie tokį sprendimą, tikriausiai, pasakytų: „Mokytojo profesija yra nepopuliari, ji nesiejama nei su savirealizacijos galimybe, nei su finansine gerove. Kam jaunam žmogui rinktis tokį sunkų kelią?“Kokios buvo pirmosios istorijos mokytojos dienos? Kokias praėjusiais metais išgyventas akimirkas mokykloje galima pavadinti pačiomis sudėtingiausiomis?Kaip reikėtų suprasti laidos viešnios žodžius: „Mokykla yra amerikietiškieji kalneliai”?Kiek Peterio Weiro filme „Mirusių poetų draugija“ (Dead Poets Society, 1989) aktoriaus Robino Williamso suvaidintas mokytojo personažas (kuris lipa ant stalų, plėšo knygų puslapius, klasės akivaizdoje kartoja sentenciją „Carpe diem!“) galėtų būti sektinas pavyzdys pedagogams dirbantiems su jaunimu XXI amžiuje?Kaip mokytoja atsako į klausimą „Kas yra sėkmė mano darbe“?Pokalbis su istorike, dirbančia Biržų „Aušros“ pagrindinėje mokykloje istorijos mokytoja, Rūta Leipute.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Anatolij Kuznecov romaną – dokumentą „Babyn Jaras“ (jį ką tik išleido leidykla „Lapas“). Tai jaudinanti paprastų žmonių, patyrusių sovietų valdymo, vėliau nacių okupacijos žiaurumą, kasdienybės ir bandymo išlikti kronika. Tai ir istorinis dokumentas, kuriame pasakojama apie Babyn Jarą, siaubingų nusikaltimų vietą.Kas, kaip, kada nutiko Babyn Jare, kiek žydų ir kitų tautybių žmonių čia buvo nužudyta? Kuo Babyn Jaras yra tipiška ir kuo – išskirtinė Holokausto vieta? Kuo Babyn Jaras yra panašus į Panerius ir kuo nuo Panerių skiriasi?Kaip Sovietų Sąjungoje veikė atminties iškraipymo mechanizmai, turėję pakeisti Holokausto prasmę? Kokie rašytojai, kino kūrėjai ar kompozitoriai sovietmečio epochoje mėgino savo kūriniuose apmąstyti ir papasakoti apie Babyn Jaro tragediją?Ką reikėtų žinoti apie „Babyn Jaro“ autorių – kijevietį A. Kuznecovą? Kaip šio žmogaus asmeninės patirtys įtakojo tai, ką jis vėliau imsis rašyti?Stipriai cenzūruotas ir sutrumpintas romanas pirmą kartą buvo publikuojamas 1966-aisiais, sovietiniame literatūros ir meno žurnale „Junost“, o 1967 metais romanas buvo išleistas leidykloje „Molodaya Gvardija“ . Koks buvo šios knygos pasirodymo istorinis kontekstas? Kaip knyga buvo sutikta recenzentų ir visuomenės? Kaip „Babyn Jaro“ pasirodymas paveikė jauno ir perspektyvaus rašytojo A.Kuznecovo karjerą?Lietuviškame knygos leidime pateikiama pilna romano versija, kurioje grafiškai išskiriami ne tik vėlesni autoriaus papildymai, bet ir sovietmečiu cenzūruotos romano - dokumento vietos.Ką sovietai norėjo nuslėpti, kokius istorinius faktus iškraipyti, nutylėti, perkurti?Kiek A. Kuznecovo romanas funkcionuoja Ukrainos visuomenės istorinėje kultūroje XXI a.?Pokalbis su istoriku, romano – dokumento „Babyn Jaras“ vertėju į lietuvių kalbą dr. Zigmu Vitkumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip būtų galima nusakyti kultūrinės spaudos vaidmenį, o gal net misiją Atgimimo procese Lietuvos ir Latvijos visuomenėse?Kokius svarbiausius skirtumus tarp Lietuvoje ir Latvijoje Atgimimo epochoje veikusioje kultūrinėje spaudoje būtų galima įvardinti?Kiek šiose šalyse leistoje kultūrinėje spaudoje pradėtose diskusijose pamatiniais visuomenės ir valstybės gyvenimo klausimais buvo girdimas ir reikalingas išeivių mokslininkų, menininkų, visuomenės veikėjų balsas?Atgimimo epochoje vyko „lietuvių kultūrinio herojaus“ paieškos. Kokios asmenybės pretendavo į tokio herojaus statusą? Kodėl (skirtingai nei Latvijoje) tokio vienintelio ir vienijančio herojaus mūsuose neatsirado?Aptariamu laikotarpiu tiek Lietuvos, tiek ir Latvijos visuomenei buvo labai svarbu iš naujo nusakyti savo vietą erdvėlaikyje. Lietuvos visuomenės savivokai itin svarbiu tapo LDK istorijos permąstymas. Atgimimo epochoje kultūrinėje spaudoje tarp „intensyviausiai mitologizuotų legendinių herojų“ buvo didysis kunigaikštis Gediminas. Kokiomis, aplinkybėmis, koks šios asmenybės portretas kurtas to meto spaudoje, viešumoje vykusiose diskusijose?Dar vienu svarbiu atskaitos tašku Lietuvos visuomenei tapo „prarasto rojaus“ arba Pirmosios Lietuvos Respublikos atmintis. Viena svarbiausių šios epochos simbolinių figūrų – paskutinysis Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Tuo tarpu Latvijos visuomenėje svarbia simboline ir netgi mitologizuota figūra tapo paskutinysis Latvijos Respublikos Prezidentas Karlis Ulmanis. Koks šio žmogaus paveikslas iškyla prieš akis skaitant ano meto spaudą?1987-1990-ieji – kultūrinės spaudos aukso amžius. 1990-aisiais Lietuvoje buvo įspūdingi kultūrinės spaudos tiražai: „Nemunas“ – 94; „Metai“ – 30; „Šiaurės Atėnai“ – 51; „Literatūra ir menas“ – 75; „Kultūros barai“ – 60 tūkstančiai egzempliorių. Po metų situacija – visiškai kita. Kas nutiko? Ar panaši dramatiška kaita vyko ir Latvijoje?Pokalbis su literatūrologe, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininke dr. Viktorija Jonkute, ką tik visuomenei pristačiusia monografiją „Tarp praeities ir ateities. Kolektyvinė atmintis XX a. pabaigos Atgimimo laikotarpio lietuvių ir latvių kultūrinėje spaudoje“.Ved. Aurimas Švedas

Šių metų liepos 13 – 20 dienomis įvyko 28-asis Thomo Manno festivalis „Kultūros kraštovaizdžiai. Viršūnės“. Festivalio atidarymas tradiciškai prasidėjo Pradžios koncertu, prieš kurį sveikinimo žodį taręs Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius Lietuvoje dr. Cornelius Zimmermann sakė: „Kai žvelgiu žemyn tarp pušų į vadinamąjį itališką vaizdelį priešais Manno namelį, mane apima didingas jausmas, tarsi būčiau kalno viršūnėje.“ O su kokiais jausmais širdyje Thomo Manno centro ir festivalio kuratoriai ir organizatoriai užbaigė šių metų festivalį?Festivalio tema buvo suformuluota prisimenant ir siekiant suaktualinti dvi sukaktis: Imanuelio Kanto 300 -ąsias gimimo metines ir Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ šimtmečio (jis buvo išleistas 1924-aisiais) jubiliejų.Kuo yra svarbus ir išskirtinis T. Manno kūrybinėje biografijoje jo romanas „Užburtas kalnas“?Ką šiame T. Manno romane simbolizuoja viršūnės, o ką - žemumos? Kas nutinka romano herojui Hansui Kastorpui kai jis iš Šiaurės Vokietijos lygumų pakyla į Alpes? Akivaizdu, kad rašytojas sanatoriją, į kurią patenka H. Kastorpas ir joje praleidžia septynis metus, paverčia simboliu. Tik ką šis simbolis reiškia?Festivalyje lankėsi Trento universiteto profesorius, germanistas ir vertėjas Luca Crescenzi, kuris pasiūlė dar vieną romano interpretaciją, esą tai yra H. Kastorpo sapnas.Kaip L.Crescenzi atsako į klausimą – kam T. Mannui prisireikė „Užburtą kalną“ paversti sapnu? Kokia buvo šio sapno priežastis ir pasekmė? Ką tokia interpretacija reiškia romano suvokimui?„Užburtas kalnas“ priskiriamas Bildungsroman žanrui. Kas būnant aukštai kalnuose nutinka romano herojui? Ar kalnuose jisai pažino save, tapo išmintingesniu? Koks likimas jo laukia sugrįžus į žemumas?Kokias dar T. Manno knygas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, reikėtų išversti į lietuvių kalbą?Kokie didžiausi iššūkiai artimiausiu metu kyla T. Manno festivalio kuratoriumui jau pradėjusiam galvoti apie kitų metų renginį?Pokalbis su istorike, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje profesore Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro vadove Lina Motuziene, klasiku, filosofu, rašytoju ir politiku Mantu Adomėnu bei vertėju ir poetu Antanu Gailiumi.Ved. Aurimas Švedas

Daugelis iš mūsų jaučia nenumaldomą norą visur suspėti, siekį nuveikti visus mums tekusius darbus, o taip pat – poreikį save realizuoti ir išreikšti.Su darbų gausa ir juos lydinčia įtampa susijęs emocinis perdegimas lyg šešėlis visada šalia, bet mus (kaip taisyklė) palaiko viltis, kad užteks jėgų nuo šio pavojaus pabėgti, jeigu tik dar truputį paefektyvinsime darbo ritmą, nes gyvenimas, rodos, talpus iki begalybės.Šią egzistencinių spąstų situaciją aptaria Pietų Korėjoje gimusio filosofo Byung-Chul Hano knyga „Nuovargio visuomenė“.Kas yra hiperdėmesys ir kokią žalą jis mums daro? Kodėl, iš kur, kaip kyla nervingas skubotumas, užpildęs visą mūsų gyvenimą? Kodėl pasiekimų visuomenė tapo nuovargio įkaite?Kokią išeitį mums siūlo filosofas Byung-Chul Hanas?Pokalbis su leidyklos „Kitos knygos“ leidybinių projektų vadove ir redaktore Aira Niauronyte bei filosofu, vertėju, profesoriumi Tomu Sodeika.Ved. Aurimas Švedas

Prieš keletą savaičių visuomenei buvo pristatytas tritomis „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“. Jo autorių saraše – net 27 pavardės lietuviškojo kino tyrinėtojų, kurie parengė 72 tekstus išsitenkančius 1340 puslapiuose.Kodėl šio labai reikalingo visuminio žvilgsnio į Lietuvos kino raidą reikėjo laukti daugiau nei tris dešimtmečius?Kaip būtų galima nusakyti šių knygų žanrą? Kokius svarbiausius uždavinius sau ir tekstų autoriams kėlė tritomio sudarytojai ir rengėjai?Ar šį tritomį reikėtų skaityti „linijiniu būdu“ nuo pirmojo puslapio iki paskutinio? O gal nebūtų didelės klaidos tiesiog atsiversti labiausiai dominantį skyrių ir vėliau patiems konstruoti kelionės po pasakojimus apie Lietuvos kino istoriją maršrutą?Tritomyje tekstai sukomponuoti pramaišiai su pokalbiais, kuriuose savo atsiminimais ir įžvalgomis dalinasi lietuviškąjį kiną kūrę, jo raidą įvairiais būdais įtakoję arba fiksavę, žmonės (juos dar galima pavadinti „gyvaisiais istorijos šaltiniais“). Ką knygoms davė istorijos ir atminties plotmių derinimas?Pirmojo tomo pratarmėje rašoma - tritomio puslapiuose „...kartais skirtingi požiūriai sugula į daugialypę mozaiką, mėginant įvardyti, kas gi yra nacionalinio kino tapatybė“.Kada kinas Lietuvoje virto Lietuvos kinu? Kaip, kokius laiko slenksčius įveikiant formavosi nacionalinio kino tapatybė? Kokie filmai šią tapatybę išreiškia?Pokalbis su tritomio „Lietuvos kinas: Laiko slenksčiai, raidos ženklai“ sudarytojais ir rengėjais kino kritikais Rasa Paukštyte, Linu Vildžiūnu ir Živile Pipinyte.Ved. Aurimas Švedas

Kiek Rytų kraštai ir Indija buvo aktualūs bei įdomūs XX a. I pusės Lietuvos visuomenei ir valstybei? Kas iš Pirmosios Respublikos politikos, akademijos, kultūrinio elito atstovų labiausiai domėjosi Orientu ir Indija, kalbėjo ir rašė apie juos?Kas yra Orientas mums šiandien? Ar daug skirtumų galima įžvelgti tarp XX a. I pusėje ir XXI a. pradžioje susiklosčiusių Rytų ir Indijos vaizdinių Lietuvoje?Kas buvo kunigas jėzuitas Donatas Slapšys SJ (1921-2010)? Kada jis išvyko į Indiją? Kodėl mes apie jį iki šiol beveik nieko nežinome, nors jis dirbo Indijoje misionieriaus darbą iki 2010-ųjų?Kokioje Indijos valstijoje kunigas D.Slapšys gyveno ir misionieriavo? Kuo ši valstija yra ypatinga socialine, ekonomine, kultūrine prasme?Ar D.Slapšio apsisprendimas vykti į Indiją buvo vienetinis atvejis? O gal šiuo atveju galima kalbėti ir apie kitus Indijoje XX a. I pusėje dirbusius lietuvių misionierius?Kokie yra svarbiausi šaltiniai, su kurių pagalba galima rekonstruoti kunigo D. Slapšio gyvenimo ir misionieriavimo Indijoje istoriją? Ar kunigas paliko dienoraščių, laiškų, kitokio pobūdžio rašytinio palikimo?Kaip D. Slapšį prisimena broliai jėzuitai ir kaip – su kunigu bendravę indai?Koks yra materialus ir nematerialus D. Slapšio paveldas Indijoje? Kokius pėdsakus paliko šis žmogus?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto doktorantu, Vilniaus universiteto Indijos tyrimų centro jaunesniuoju darbuotoju Laurynu Kudijanovu, keliavusiu į Indiją tyrinėti kunigo D. Slapšio biografijos ir palikimo.Ved. Aurimas Švedas

Kaip dailėtyrininkė, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja Laima Kreivytė mokėsi kuratorės amato ir meno? Kokios parodos, žmonės, meno kūriniai, pokalbiai teikė įkvėpimo, rodė kokiu būdu galima panaudoti erudicijos ir vaizduotės „instrumentus“ kuratorės darbe?Kaip gimė paroda „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“?Ką vėlyvajame sovietmetyje menininkui reikėjo padaryti, kaip pasielgti, jog užsidirbtum epitetą „neįrėmintas“? Ar vyrams ir moterims tuo metu „leistina – neleistina“ ribos skyrėsi?Kaip trys sovietmečio Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje gyvenę menininkės – Mallė Leis, Maija Tabaka, Marija Teresė Rožanskaitė – suvokė savo tapatybę, egzistencinę situaciją, pašaukimą, savirealizacijos galimybes ir kaip savo mintis išreiškė kūryboje?Trys kūrėjos, gyvendamos nelaisvoje visuomenėje, rūpinosi savo vidinės laisvės erdve ir, susiklosčius palankioms aplinkybėms, bandė ją išplėsti. O kaip šias menininkes veikė išorinis spaudimas „būti kaip visiems“?Parodą „atidarančiame tekste“ rašoma: „Pavadinimas „Neįrėmintos“ nurodo ne tik ribas, pralaužtas visų trijų menininkių kūriniais, bet ir naujus interpretavimo horizontus, kuriuos sukuria kiekvienos iš jų darbai“. Kokios naujos Leis, Tabaka ir Rožanskaitės darbų interpretavimo galimybės mums atsiveria šiandien?Pokalbis su dailėtyrininke, LRT Klasika laidos „Iš balkono“ kūrėja, kuratore Laima Kreivyte.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie čekų mąstytojo fenomenologo Jano Patočkos paieškas, kaip įmanomas filosofinis atsakas blogiui.Kokius svarbiausius šio mąstytojo gyvenimo riboženklius reikėtų žinoti, kad galėtume suprasti kaip filosofas gyveno, ko mokė ir kokius tekstus jis rašė? Kodėl J. Patočka jo biografiją bei kūrybą interpretavusių žmonių kartais vadinamas „Prahos Sokratu“?Kodėl „Prahos Sokratas“ labai kritiškai žvelgė į Vakarų sukurtą technologinę civilizaciją? Kokios aplinkybės lėmė J. Patočkos sprendimą prisidėti prie disidentų judėjimo „Chartija 77“ taip prisiimant didžiulę atsakomybę ir riziką?Kodėl pasiaukojimas yra viena iš svarbiausių J. Patočkos mokymo temų? Kaip reikia suprasti šio mąstytojo idėją, jog „pasiaukojimas dėl nieko“ padeda įveikti technologinį pasaulio supratimą ir atveria naujo santykio su tiesa ir Būtimi galimybę? Kaip ir kada galimas „pasiaukojimas dėl nieko“? Kokiu būdu pasiaukojimo veiksmas J.Patočkai siejosi su oponavimu sovietinės civilizacijos steigiamiems gyvenimo ir veikimo principams?Kaip reikėtų suprasti kitą J. Patočkos tezę, jog „autentiškas pasiaukojimas formuoja sukrėstųjų solidarumą“? Kas jo mokyme yra „sukrėstieji“? Apie kokį solidarumą šiuo atveju eina kalba?Kur lygtyje „pasiaukojimas = moralinis apsisprendimas“ yra vieta intelektualui? Ar pasiaukojimas kaip moralinis apsisprendimas J.Patočkos mokyme susijęs su politiniu veikimu?Kokius pavyzdžius iš XX a. Lietuvos visuomenės istorijos būtų galima paminėti, kuomet (galbūt) radosi sukrėstųjų solidarumas?Kaip bene svarbiausios J. Patočka idėjos apie tai, jog reikia gyventi tiesoje ir rūpintis siela, o taip pat – samprotavimas apie pasiaukojimo vertę ir prasmę, skamba XXI amžiaus žmogui, kuris, atrodo, jau pamiršo XX a. totalitarizmų paspęstus spąstus žmogaus sielai?Ar šis mąstytojas nėra pernelyg senamadiškas ir patetiškas hipsterio, gyvenančio liberalioje demokratijoje, požiūriu?Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Simu Čelutka.Ved. Aurimas Švedas

Šių metų birželio 9-ąją dieną minėsime 95-ąsias rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus gimimo metines.„Kas yra Grigorijus Kanovičius?“ - šis klausimas tapo vienos iš laidos pokalbininkių Rimos Kasperionytės teksto kurį 2019-aisiais publikavo žurnalas „Metai“, pavadinimu. Kaip į pastarąjį klausimą būtų galima atsakyti 2024-aisiais?G. Kanovičius yra vedlys į sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį, šio žmogaus atminties erdvėje buvo išsaugoti ir sugrąžinti į gyvenimą dalykai, kurie buvo pasmerkti nebūčiai. Be to, rašytojas pasakoja mums ne tik apie Vilnių - Lietuvos Jeruzalę, bet kviečia paklajoti po kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kuriuose šimtmečius gyveno žydai, o taip pat – byloja apie gimtąjį Jonavos štetlą, sunaikintą bet atgimusį jo knygose.Kiek G. Kanovičiaus ryšys su Jonava yra svarbus šiandienos miesto gyventojų savivokai, jų tapatybei?Kada, kur ir kokie renginiai vyks Jonavoje, paminint 95-ąsias G. Kanovičiaus gimimo metines?Apie kokius dar egzistenciškai svarbius dalykus kalba rašytojas iš savo kūrinių puslapių mums, gyvenantiems įvairių sukrėtimų akivaizdoje, apimtiems karo nuojautos, jaučiantiems baimę?Pokalbis su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, rašytoju, Dingusio Štetlo muziejaus iniciatoriumi ir vadovu Sergejumi Kanovičiumi, literatūrologe Rima Kasperionyte, Jonavos Grigorijaus Kanovičiaus viešosios bibliotekos kultūros projektų vadove Kristina Adukaite, Jonavos Krašto muziejaus muziejininke Giedre Narbutaite-Kontrime.Ved. Aurimas Švedas

Kas yra visuomeninė istorija (angl. „public history“)?Visuomenine istorija užsiimančių istorikų veiklos Lietuvos mokslininkų bendruomenėje dažniausiai vertinamos skeptiškai. O kokią vietą „public history“ skiria šiuolaikinės istorijos teorijos, atminties studijų lauke, pagaliau – istorijos didaktikos plotmėje dirbantys specialistai Šiaurės Amerikoje arba Vakarų Europoje?Kokiose sferose, kokiomis formomis neprofesionaliems istorijos tyrinėtojams bei populiarintojams pavyksta prisidėti prie istorinės kultūros kūrimo?Pokalbis su Vilniaus universiteto profesore ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, kultūrologe, prof. Violeta Davoliūte.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema – naujas Dalios Staponkutės paralelinių istorijų romanas „Vivat Regina!“, kurį išleido leidykla „Apostrofa“.Kas yra paralelinių istorijų romanas? Kaip būtų galima nusakyti paralelinių istorijų romano santykį su paralelinėmis biografijomis?Romano „Post scriptum“ D.Staponkutė rašo: „Šiame romane siekiau apmąstyti istorijos, politikos ir žmogiškosios būties paraleles, pasirinkusi dviejų Europos pakraščių, dviejų karalienių, dviejų moterų, dviejų meilės istorijų sugretinimą. Paralelės amžinos, jos nesusikerta, viena apie kitą nežino, atskirtos nustoja lyginimo stebuklo, o sugretintos viena kitą papildo ir, jei į jas giliniesi, padeda atverti istorinę tiesą ir geriau suprasti dabartį.“ Kokie dalykai atsiskleidė sugretinus venecijietės Kotrynos Kornaro (Caterina Cornaro, 1454-1510) ir lietuvės Barboros Radvilaitės (1520-1551) gyvenimus? Kaip paveikia žmogaus likimą gyvenimas pakraštyje, paribyje, paraštėje?Romane išryškinama mintis – abi karalienės buvo matomos ir tuo pat metu nematomos. Pastarąją idėją pabrėžia ir knygos dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Ką įsižiūrėję į beveidžius karalienių portretus pamatysime? Dviejų moterų veikimo politiniame lauke, dviejų valdovų negalėjimo valdyti dramą? O gal moteris, iš kurių buvo mėginama pavogti jų likimą?Keturių kūrinio struktūrą išlaikančias kolonų vaidmenį atlieka keturios emocijos: meilė, neapykanta, vienatvė, nostalgija. Kodėl praktiškai visi svarbiausi romano herojai yra supančioti nostalgijos tam kas patirta arba, deja, neišgyventa, voratinklio?Nepaisant to, kad Kotryna Kornaro ir Barbora Radvilaitė gyveno visiškai skirtingose realybėse, šių moterų erdvėlaikį susiejo vyro figūra – mokytojas, filosofas Chrizostomas. Kas buvo šis žmogus, atkeliavęs iš pietų Europos į šiaurę, praleidęs LDK didelę savo gyvenimo dalį, ir savo pasakojimuose sukūręs dviejų valdovių portretus? Kaip ir kokiomis proporcijomis kuriant šio veikėjo portretą buvo sulietos meninė ir istorinė tiesos?Pokalbis su filosofe, kultūrologe, vertėja ir rašyta Dalia Staponkute.Ved. Aurimas Švedas

2024 metų gegužės 12 dieną dalyvausime referendume dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo. Šiame straipsnyje yra nusakomos sąlygos, kas gali gauti Lietuvos pilietybę. Referendumui teikiamas klausimas, ar Lietuvos piliečiai pritaria Konstitucijos pakeitimui, kad žmonės galėtų turėti Lietuvos ir kitų šalių pilietybę.Pokalbio tema – kaip skirtingose epochose formavosi ir keitėsi Lietuvos valstybės piliečio samprata, kokias teises ir pareigas šie piliečiai turėjo, kaip ir kokiomis aplinkybėmis Lietuvos valstybės pilietybė buvo įgyjama arba prarandama?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikais, prof. dr. Tamara Bairašauskaite, doc. dr. Eugenijumi Saviščevu, dr. Jonu Drungilu ir dr. Artūru Svarausku.Ved. Aurimas Švedas

2004-ųjų gegužės 1-ąją įvykęs Lietuvos prisijungimas prie Europos Sąjungos istorikų vadinamas lemtingu istoriniu įvykiu, radikaliai pakeitusiu mūsų visuomenės ir valstybės likimą.Kaip Europos anglių ir plieno bendrija virto Europos Sąjunga? Kaip Bendrija tapo unikaliu ir labai patraukliu politiniu, ekonominiu ir kultūriniu dariniu?Ar lengvai Lietuvos politinis elitas XX a. 10 deš. pasiekė konsensusą, kad „grįžimas namo – į Europą“ – vienintelė tvari valstybės ir visuomenės strategija? Kokius diplomatine prasme svarbiausius iššūkius teko spręsti XX-XXI a. sandūroje Lietuvai siekiant prisijungti prie Europos Sąjungos?Kokios priežastys lėmė, kad Lietuva 2000-aisiais tapo derybų autsaidere ir kaip pavyko išvengti realios grėsmės atsidurti antroje Europos Sąjungos plėtros bangoje?Derybų dėl narystės Europos Sąjungoje metu reikėjo susitarti net dėl 31 derybinio skyriaus. Kas Lietuvos derybininkams buvo sunkiausia dirbant Lietuvos ir Europos Sąjungos suartinimo darbą?Lietuvos narystė Bendrijoje ir NATO – strateginis Rusijos Federacijos pralaimėjimas. Kodėl Maskvai nepavyko sugriauti ambicingų Vilniaus planų?Kalbėdami apie Lietuvos narystę Europos Sąjungoje, visų pirma esame linkę pabrėžti: iš ES fondų gavom daug lėšų, jas panaudojome kurdami savo gerovę! O ką per dvidešimt narystės Europos Sąjungoje metų, Lietuva sugebėjo duoti Bendrijai?Kokius tikslus turėtume sau iškelti rengdamiesi 2027 metais įvyksiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai?Pokalbis su politiku ir diplomatu Antanu Valioniu; diplomatu, Europos Parlamento nariu Petru Auštrevičiumi; politikos mokslininku, Vilniaus universiteto profesoriumi Gediminu Vitkumi.Ved. Aurimas Švedas

Balandžio 12 d. duris atvėrė restauruoti ir šiuolaikiniam miesto gyvenimui pritaikyti Sapiegų rūmai. Naujieji rūmų šeimininkai – Šiuolaikinio meno centro kolektyvas – pakvietė penkias išskirtines asmenybes (Andrių Arutunian, Renatą Dubinskaitę, Moniką Kalin, Liną Lapelytę, Kristupą Sabolių) sukurti garsinius kūrinius, istorijas, patirtis, kurie ragina tirti ir pažinti Sapiegų rūmų erdves, istoriją, aplinką, su rūmais susijusius žmones.Šiuos garso kūrinius galima susirasti ir išgirsti Sapiegų rūmų internetinėje svetainėje.Pokalbis apie bandymus apmąstyti Sapiegų rūmų kaip atminties vietos reikšmę XXI amžiaus Lietuvos visuomenei, pastangas kurti naują šių rūmų tapatybę ir pastarąją tapatybę išreiškiančias istorijas.Ką daryti su nei atkurta, nei įsivaizduota, nei išgyventa praeitimi? Kaip vyksta vaizduotės dialogas su istorija? Kuomet meninė tiesa tampa svarbesnė už mokslinius teiginius? Kodėl naujiems pasakojimams apie praeitį reikia ne tik iki skausmo pažįstamų didingų naratyvų arkų, bet ir mūsų gebėjimo pastebėti iki šiol nežinomus arba neįvertintus žmones, įvykius, reiškinius?Pokalbis su kuratore Asta Vaičiulyte, menotyrininke ir senosios baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaite, filosofu, scenaristu, rašytoju, prof. Kristupu Saboliumi.Ved. Aurimas Švedas

Kokią reikšmę italų literatūroje užima rašytojas Primo Levi (1919-1987)? Kokį įspaudą vieno žymiausių holokausto liudytojų Europos literatūroje kūryba yra palikusi italų visuomenės kultūrinėje ir politinėje savimonėje? Ar XXI a. P. Levi tekstai patenka į taip vadinamą italų kultūrinį kanoną?„Levis nerėkė, nepuolė, nekaltino todėl, kad nenorėjo rėkti. Jis norėjo kur kas daugiau: kad suriktų skaitytojas“, - teigė jo bičiulis, italų rašytojas Ferdinando Camon. Kaip būtų galima nusakyti egzistencinę P. Levi kaip žmogaus ir kaip rašytojo programą? Ko jis siekė pasakodamas istorijas, liudydamas ir ieškodamas atsakymų į žmogaus protui nepakeliamus klausimus?Kokias svarbiausias idėjas, pasinaudodamas chemija kaip pretekstu ir cheminiais elementais kaip metaforomis, siekė atskleisti P. Levi savo knygoje „Periodinė elementų lentelė“, 2023-iųjų pabaigoje pasirodžiusioje lietuvių kalba?Lietuviškai yra prieinamos dvi P.Levi knygos – jau minėta „Periodinė elementų lentelė“ ir „Jei tai žmogus“ (pirmasis leidimas – 2003 metais).Kokius dar šio italų rašytojo tekstus reikėtų išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir dėmesingai aptarti?Pokalbis su P. Levi knygos „Periodinė elementų lentelė“ vertėja Toma Gudelyte, istoriku, Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Andrea Griffante, literatūrologu, italų literatūros dėstytoju, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentu Dainiumi Būre.Ved. Aurimas Švedas

Kaip yra susijusi istorija ir teisė?Anot žymaus prancūzų istoriko Henry Rousso, praeities tyrinėtojai mąstydami apie blogio raišką istorijoje neturėtų atlikti prokurorų, advokatų ar teisėjų vaidmens. Istorikai, H.Rousso nuomone, visų pirma privalo mėginti suprasti, ką teko patirti Aušvico koncentracijos stovykloje įkalintiems žmonėms. Tuo pat metu praeities tyrinėtojai privalo perprasti bei paaiškinti, kas lėmė šioje koncentracijos stovykloje dirbusiųjų komendantų, prižiūrėtojų, medikų, budelių etc. elgesį. O kokį tikslą, mąstydami apie XX a. istoriją, visų pirma sau kelia teisininkai? Kokią prasmę jie įdeda į žodžius „atstatyti istorinį teisingumą“?2024 m. kovo 25 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo pristatyta doc. dr. Dovilės Sagatienės atlikto tyrimo ataskaita „Istorinės atminties teisinis reguliavimas Baltijos valstybėse“. Ką atskleidė pastarasis tyrimas? Kokius etapus galima būtų išskirti Baltijos šalių istorinės atminties reguliavimo procese Nepriklausomybės epochoje? Ar tarp Latvijos, Estijos ir Lietuvos sukurtų įstatymų, reguliuojančių su istorine atmintimi susijusius reiškinius bei procesus, galima būtų įžvelgti kokių nors esmingesnių skirtumų?Kiek Baltijos valstybių istorinės atminties įstatymai atitinka Europos žodžio laisvės standartus?Tyrimas baigiamas keturiomis politikos įgyvendinimo rekomendacijomis. Pirmoji skamba taip: „Gerinti dvejopų istorinės atminties įstatymų saugumo pažadų supratimą”. Kaip šį teiginį reikėtų suprasti? Antroji rekomendacija: „Skatinti tyrinėjimus, savirefleksiją ir atviras diskusijas tiek apie sovietų okupacijos laikotarpį, tiek apie nacių okupacijos laikotarpį“. Kokio pobūdžio diskusijų mums trūksta?Trečioji ir ketvirtoji rekomendacijos kalba taip pat apie labai aktualius dalykus: tolesnes Baltijos šalių ir žydų pastangas žengti susitaikymo link (rekomendacija skiriama visų pirma Latvijai ir Lietuvai) bei poreikį Estijai bei Latvijai skatinti savąjį istorijos supratimą rusakalbių bendruomenėse. Taigi, reikia ne tik tam tikrus dalykus teisiškai reglamentuoti, drausti, bausti, bet ir ieškoti bendro supratimo bei santarvės?Istorikai, kalbant apie teisinį istorinės atminties reguliavimą arba kietą atminties politiką iš principo laikosi nuomonės „mažiau yra daugiau“. O kokią formulę šiuo atveju naudoja teisininkai?Pokalbis su teisininke, teisės istorike, atminties studijų eksperte doc. dr. Dovile Sagatiene.Ved. Aurimas Švedas(E. Paulausko nuotr.)

Ursula K. Le Guin (1929 – 2018) buvo filologė, dėstytoja, publicistė, poetė, rašytoja, vertėja, rašiusi smulkios formos prozą, kūrusi vaikams, o taip pat - išbandžiusi savo jėgas ir science fiction bei fantasy žanruose. 2023-iųjų rugpjūčio 17 d. New York Times išspausdintame straipsnyje apie šią iškilią asmenybę sakoma: „Ji pakeitė science fiction žanrą visiems laikams“.Tuo pat metu Lietuvos skaitytojams Ursula K. Le Guin kol kas vis dar mažai pažįstama. Ką reikėtų žinoti apie šią iškilią asmenybę tiems, kuria tik dabar atranda jos kūrybą?2023-iųjų pabaigoje lietuvių kalba pasirodžiusi knyga „Kairė tamsos ranka“ priklauso vienam iš dviejų, Ursula K. Le Guin, plėtotų iš išpuoselėtų ciklų – „Hainiškajam ciklui“. Šis ciklas pasakoja apie Ekumenės lygą – tarpplanetinę organizaciją, kurios atstovai keliauja po visatą ir bando užmegzti ryšį su įvairiuose pasauliuose gyvenančiomis būtybėmis, kviesdamos jas prisijungti prie lygos, bendrauti, keistis žiniomis ir prekiauti. Ursula K. Le Guin pabrėžė, kad jos ciklą, sudarytą iš septynių romanų, galima skaityti nesilaikant knygų publikavimo chronologijos. Kas dar žinotina apie šį ciklą, prieš pradedant gilintis į tai, kas parašyta „Kairėje tamsos rankoje“?„Paris Review“ 2013-ais metais apie Ursula K. Le Guin rašytame tekste galima rasti tokias eilutes: „Nė vienas kūrinys nesugriovė žanro taisyklių labiau nei „Kairė tamsos ranka“ (1969). Šiame romane, ketvirtojoje ciklo knygoje, Le Guin įsivaizdavo pasaulį, kurio gyventojai neturi pastovios lyties <...> Knygos forma - pirminių šaltinių mozaika, tarpžvaigždinio etnografo užrašų knygelė - nuo dalykinių dienoraščio įrašų iki ateivių mitų fragmentų.“Ar „Kairė tamsos ranka“ iš tiesų smarkiai keitė fantastinės literatūros rašymo taisykles?Kuo ypatinga „Kairėje tamsos rankoje“ aprašoma Geteno planeta ir jos gyventojai, su kuriais bando užmegzti ryšį Ekumenės lygos atstovas Dženlis Ai?Kodėl Ekumenės lygos pasiuntiniui nesiseka? Ko jis nesupranta?Pokalbis su knygos „Kairė tamsos ranka“ vertėja Anita Kapočiūte ir politologu, politikos apžvalgininku, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Mažvydu Jastramskiu.Ved. Aurimas Švedas

Gidas dirbdamas su grupe turi kurti galimybes pramogai (pasakodamas ko paragauti, ką įsigyti, kur nusifotografuoti). O kiek šalia pramogų karuselės dar lieka erdvės istorijos žinioms? Ar jos svarbios gido darbe?Jei istorijos atostogaujantiems keliautojams vis tik reikia, tada lieka atviras klausimas - kokios istorijos? Kaip ji paprastai dalyvauja gido ir kelionių vadovo pasakojime? Kaip istoriją reikia “paserviruoti” keliautojų būriui, kuriame yra labai įvairūs žmonės? Kiek minučių atostogautojų grupė gali išlaikyti dėmesį ir priimti dalykinę informaciją apie istorinius įvykius, asmenybes, reiškinius, architektūros paminklus?Kaip keliaujant su atostogautoju grupe lankomos skaudžią, trauminę istoriją menančios atminties vietos, kaip pasakojamos su šiomis vietomis susijusios istorijos?Ar gidams kartais tenka patirti nusivylimo konkrečia vieta jausmą?Koks yra Vilnius tradiciniuose gidų naratyvuose? Kaip Lietuvos sostinėma pristato užsieniečiams? Kokias temas, siužetus, istorijas gidai visų pirma bando “parduoti” turistams?Ko labiausiai trūksta gidams, kurie ruošiasi vedžioti turistų grupes po Vilnių, Kauną, Klaipėdą, vežti juos į Nidą, Labarono girią arba Venties ragą?Pokalbis su istoriku, keliautoju, gidu Vladu Liepuoniumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip reikėtų suprasti žodžius, kad muzikavimas yra tyrimas? Ką įmanoma tirti grojant? Save? Pasaulį? Savo santykį su pasauliu?Galima su draugais sukurti grupę ir po to visiems kartu pradėti mokytis groti. Galima surinkti į vieną grupę muzikantus profesionalus ir bandyti tarp šių žmonių sukurti geranorišką, draugišką atmosferą. Kuris kelias yra tinkamesnis roko grupei?Kaip prasidėjo perkusininko Gintauto Gascevičiaus muzikavimas su „BIX“?Prisimindamas pirmuosius muzikavimo su „BIX“ metus savo knygoje „Ginc ir išminties pedalas“, Gintautas Gascevičius rašo: „Prasidėjo repeticijos. Daug repetavome, filosofavome, netgi gyvenome studijoje. Studija buvo visiškai daugiafunkcinė: ir repeticijų kambarys, ir miegamasis, ir virtuvė. Kadangi studija buvo rūsyje, langų neturėjome, tad kada diena ar naktis – spręsdavome patys. Kartais savaitėmis neišeidavome į lauką. Tai buvo fantastiškas ir labai produktyvus laikas.“ Ką galima veikti užsidarius repeticijų kambaryje ištisas dienas ar net savaites?Apie vieną iš ankstyvojo „BIX“ sąstato muzikantų Geraldą Jankauską - Džerį sakoma, esą jis buvo „grupės ideologu“. Kaip reikėtų suprasti šiuos žodžius?Vienas iš pirmų svarbių ir didelių „BIX“ žingsnių link visuotinio pripažinimo buvo dalyvavimas 1988-aisiais vykusiame antrajame roko marše, kuris keliavo per Biržus, Šiaulius, Mažeikius, Tauragę, Kėdainius, Klaipėdą, Kauną ir Vilnių. Apie savo patirtį roko maršuose Gintautas rašo savo knygoje taip: „Tai buvo neįtikėtinos masinės šventės“.Kiek tiesos yra rokerių dabar pasakojamose istorijose, kad roko maršuose jiems rūpėjo ne tik rokenrolas bet ir Tėvynės laisvė?Kada ir kaip „BIX“ vadybininko Mariaus Brasiūno dėka pradėjo ardyti geležinę užtvarą ir išvyko į Vakarus? Kur važiuota, kokiose scenose grota? Kokias išgyvenimo žaidynes septynių muzikantų grupei tuo metu reiškė kelionė traukiniais? Kuomet „BIX“ nusprendė nebesikankinti ir išvyko į kelionę su unikaliu autobusu „Ikarus“?„BIX“ aukso amžius – XX a. 10 dešimtmetis. Tai laikas kai skirtingi Lietuvos miestai turėjo savo skambesį. Kaip paskutiniame XX a. dešimtmetyje skambėjo Šiauliai?Pokalbis su performeriu, perkusininku, kompozitoriumi, grupės „BIX“ muzikantu Gintautu Gascevičiumi.Ved. Aurimas Švedas(E. Ščerbinskaitės nuotr.)

Pokalbis apie Ezopo kalbos istoriją, kultūrines reikšmes, šios kalbos funkciją sovietmečiu, o taip pat - vertę ir prasmę XXI amžiaus žmogui prisimenant Rūtos Junevičiūtės parodą „Aisopika“ (2020) ir sklaidant jos sudarytą knygą „Aisopika: Ezopinės kalbos ir sąryšių studija“ (2023).Pokalbis su menininke, kuratore, tyrėja, choreografe Rūta Junevičiūte.Ved. Aurimas Švedas

„Karas nepalieka kito pasirinkimo, tik rinktis prasmę“, - rašo Marjana Prochasko, ukrainietė knygų vaikams autorė ir iliustratorė. Šiuos žodžius galima perskaityti knygoje „Tarp būties ir nebūties. Karo padėti. Esė“ (išleistoje leidyklos „Gelmės“), kurioje penkiasdešimt iškiliausių Ukrainos intelektualų, rašytojų, poetų, filosofų, žurnalistų apmąsto savąsias patirtis kare, sprendžia pamatinius egzistencinius klausimus, ragina save ir kitus nepavargti, nepasiduoti ir puoselėti viltį.Knygai pratarmę parašęs tuometinis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnas sako: „Svarbu, kad teisinga šių metų istorija nepražūtų. Kad ji skambėtų pasaulyje ukrainiečių balsu, išliktų ateities kartoms geriausiuose kūriniuose. Nes tiesa – vienas tiksliausių ginklų“.Kaip mes perskaitome šioje knygoje pasakojamas dramatiškas istorijas? Kuo jos svarbios mums?Pokalbis su knygos vertėja iš ukrainiečių kalbos Donata Rinkevičiene ir politologu, visuomenės veikėju Alvydu Medalinsku.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie lenkų žurnalisto Zbigniew Parafianowicz knygą „Polska na wojnie“ (lenk. „Lenkija kare“), kuri Lenkijoje buvo publikuota vėlyvą 2023 metų rudenį ir sukėlė susidomėjimą tarp žurnalistų, politologų, karybos specialistų bei tų žmonių kurie mėgsta tyrinėti didžiosios politikos užkulisius dėmesį.„Lenkija kare“ pasakoja mums apie Lenkijos ir Ukrainos santykių dinamiką nuo 2022-ųjų iki 2023 m. pabaigos, ypatingas dėmesys joje skiriamas karui.Rinkdamas medžiagą knygai Z. Parafianowicz apklausė apie 20 žmonių iš Lenkijos prezidento ir premjero kanceliarijų, vyriausybės, diplomatinės ir specialiųjų tarnybų. Šie valstybės pareigūnai, diplomatai, kariškiai pasakoja intriguojančias, gluminančias, o kartais – sukrečiančias istorijas.Ar šiuos pasakojimus galima be išlygų priimti už gryną pinigą? Kas yra knygos autorius Z. Parafianowicz? Kokią reputaciją Lenkijos visuomenės akyse yra įgijęs šis žurnalistas? Ar žurnalisto šaltinius galima laikyti reprezentatyviais? Kaip knyga „Lenkija kare“ buvo priimta Lenkijos visuomenės? Kokius knygoje pateikiamus pasakojimus galima būtų vadinti sensacingais?Kokie santykiai klostėsi tarp Varšuvos ir Kyjivo iki 2022 m. vasario 24 dienos? Kodėl Z.Parafianowicz prilygina Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį zuikiui iš sovietmečiu sukurto animacinio filmo „Na, palauk“?Kokia buvo Varšuvos strategija karo pradžioje? Kokie buvo Varšuvos lūkesčiai ir siekiai kai paaiškėjo, kad visos prognozės, esą Ukraina subyrės per 72 valandas, pasirodė nepagrįstos?Kada santykiai tarp dviejų valstybių ėmė vėsti ir kokie įvykiai tapo lūžio tašku pastariesiems santykiams blogėjant? Kokias klaidas padarė Varšuva plėtodama santykius su Kyjivu ir bandydama įtvirtinti savo kaip naujos regioninės jėgos vaidmenį pirmaisiais karo metais?Kaip suprasti teiginį, esą Lenkijai reikia post-Giedroyco Ukrainos doktrinos?Pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Mariusz Antonowicz bei žurnalistu, publicistu, portalo „Przegląd Balticki“ bendradarbiu Domink Wilczewski.Ved. Aurimas Švedas

Du metus Ukrainoje kovoja karys savanoris iš Lietuvos, parašęs dvi dienoraščio žanrui priskirtinas knygas, atskleidžiančias jo patirtis didžiausiame ir kruviniausiame XXI amžiaus kare (Ukrainos karo audrose. Savanorio iš Lietuvos dienoraštis, I-II dalys, Vilnius: Briedis, 2023).Knygų autorius lyg pastabus antropologas pasakoja nustebusiam ir sukrėstam skaitytojui istorijas, kurias pakomentuoti galima tik taip: „Nejaugi tai įmanoma!?“ O kokie dalykai Ukrainoje stebino patį karį?Kokia vidinė motyvacija skatina žmones, gyvenančius saugų ir komfortišką gyvenimą, vykti į kitą šalį, imti ginklą į rankas ir kasdien rizikuoti savo gyvybę? Kodėl didelė dalis ukrainiečių iki šiol kariui savanoriui iš Lietuvos užduoda tą patį klausimą: „Kodėl tu čia?“Atsidūręs mūšio epicentre žmogus privalo suprasti – jis gali būti užmuštas bet kurią akimirką. Kaip toks supratimas keičia gyvenimą? Ar įmanoma (jeigu įmanoma) pasiruošti tokioms akistatoms su mirtimi? Kas sekinančioje karo rutinoje ir sukrečiančiose ribinėse situacijose padeda išlaikyti sveiką protą ir fizinį tonusą?Kaip karas Ukrainoje pasikeitė per du metus? Kaip ši karo kaita transformavo karių galimybes kovoti su priešu ir išlikti gyviems?Koks vidinis variklis vertė žmogų po alinančių kovinių užduočių grįžus į poilsio vietą fiksuoti savo mintis ir patirtis dienoraštyje?Kuo ypatingos dvi kario savanorio knygos, žvelgiant iš karybos specialisto požiūrio taško? Kaip ir kur būtų galima pritaikyti tokio žmogaus patirtis šviečiant Lietuvos visuomenę ir rūpinantis valstybės saugumu?Pokalbis su kariu savanoriu, dviejų knygų „Ukrainos karo audrose“ autoriumi Arūnu Kumpiu ir žurnalistu, redaktoriumi, diplomatu Aleksandru Matoniu.Ved. Aurimas Švedas

Karas žmonijos istorijoje vertinamas kaip siaubinga nelaimė. Tačiau retsykiais pasigirsta balsų, kurie byloja priešingus dalykus: esą karas yra vienas svarbiausių postūmių technologinių inovacijų, pramonės, ekonomikos ir kitokiai raidai.Kaip šiuos ir kitus klausimus sprendžia politikas, istorikas, tuoj pasirodysiančios knygos „Karai ir taikos“ (Alma Littera, 2024) autorius profesorius Valdas Rakutis?Ar lietuviai – karių tauta? Ar Lietuvos istorijoje yra asmenybių, kurios nusipelno skambaus epiteto „karo genijus“?Karo istorikai gali išvardinti keliasdešimt knygų autorių (nuo Sun Tzu ir Gajaus Julijaus Cezario iki XX a. karo teoretikų tekstų), kurie formulavo naujas ir svarbias idėjas, plėtojusias karinę mintį. Ar Lietuvos istorijoje galima rasti autorių, kurių tekstus derėtų pastatyti į šią karinės minties klasikos lentyną?Kokį didžiausią lietuvių pralaimėjimą mūšyje būtų galima vadinti lemtingu, esmingai paveikusiu visuomenės ir valstybės likimą?Knygoje rašoma: „Visas pasaulis žino didžiuosius mūšius, o didžiąsias taikas – nelabai. Kokia taika nusipelno didžiosios titulo?“ Ko reikia taikos sutarčiai, kad ji būtų istorikų vadinama „didžiąja“?Kokias taikas Lietuvos istorijoje derėtų pavadinti svarbiausiomis arba didžiosiomis?Kaip pasikeitė karas kai jis XX a. II pusėje televizijos žinių, o vėliau ir tiesioginių transliacijų objektu?Prasidėjus antrajam Rusijos karo prieš Ukrainą etapui Lietuvos visuomenė (bent jau ta jos dalis kuri „gyvena“ socialiniuose tinkluose ir rašo komentarus po internetiniais straipsniais) per vieną naktį tapo karybos strategijos ir taktikos specialistais. Poetai, ekonomistai, istorikai ir namų šeimininkės aptarinėja karo eigos vyksmą ir galimą jo plėtotę. Kaip vertinti tokį Lietuvos visuomenės įsitraukimą į karo reikalus? Tai – pozityvus dalykas, o gal – ne visais atvejais?Kokių sąlygų reikia, kad po Rusijos karo prieš Ukrainą būtų sudaryta taika, kurią galėtume vadinti „didžiąja“?Pokalbis su karo istoriku, politiku, Lietuvos Respublikos Seimo nariu, profesoriumi Valdu Rakučiu.Ved. Aurimas Švedas

Poetės ir rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), „Triukšmaujantys: katalikai: lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ (2022) ir „Kilnieji sukčiai“ (2023) tapo ne tik svarbiais lietuvių literatūros, bet ir mūsų visuomenės istorinės kultūros reiškiniais, todėl šias knygas skaito bei aptarinėja ne tik literatūrologai, bet ir istorikai.Ko istorijos plotmėje ieško poetai ir rašytojai? Ar tikrai teisūs sakantys, jog istorinė realybė yra baisesnė, juokingesnė, įdomesnė už pačią išmoningiausią, liepsnojančią menininko ar menininkės vaizduotę?Kada galima išgirsti mirusių protėvių kuždesį, kaip kūrybos procese perleisti šiuos balsus per save ir suteikti jiems galimybę byloti dabarčiai?Kodėl renkant medžiagą istoriniam romanui derėtų neužsidaryti kompiuterių ir internetinių informacijos paieškų sistemų kuriamoje realybėje?Kaip konkretus sumanymas keičia pasakojimo strategiją?Ar tikrai verta pasitikėti skaitytojais ir suteikti jiems maksimalią laisvę interpretuojant bei tuo pačiu – kuriant teksto prasmes?Ar vardan pasakojimo grožio galima paaukoti tai, ką mokslininkai vadina „istorine tiesa“?Pokalbis su poete ir rašytoja Agne Žagrakalyte.Ved. Aurimas Švedas(D. Kairevičiūtės nuotr.)

Leidykla „Aukso žuvys“ ką tik išleido prancūzų istoriko medievisto Marco Blocho didjį gyvenimo liudijimą ir istoriko manifestą. „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ taip vadinasi knyga pirmą kartą publikuota1949-aisiais, kurią visame pasaulyje skaitė ištisos istorikų kartos.Kokius svarbiausius dalykus visų pirma reikėtų papasakoti apie M. Bloch tiems, kurie nieko (arba beveik nieko) nežino nei apie šį istoriką, nei apie jo tyrimus bei parašytas, nei apie M.Bloch kartu su savo kolega Lucien Febvre kurtą „Analų“ mokyklą?Kaip reikėtų suprasti M.Bloch knygos pavadinimą „Istorijos apologija, arba Istoriko amatas“? Nuo ko šis mokslininkas siekė apginti istoriją, kam šis mokslininkas oponavo? Kaip M. Bloch aiškino, kas yra istoriko amatas?Knygoje galima rasti tokią ištrauką: „Visgi turbūt nėra mažiau beprasmiška eikvoti jėgas siekiant suprasti praeitį, jei nieko nežinoma apie dabartį. Kažkur esu minėjęs vieną nutikimą: kartą lydėjau Henri Pirrene’ą į Stokholmą. Tik atvykus, jis manęs paklausė: „Ką aplankysime pirmiausia? Girdėjau, yra pastatyta visiškai nauja rotušė. Pradėkime nuo jos.“ Tada, norėdamas užbėgti už akių namo sumišimui, jis pridūrė: „Jei būčiau antikvaras, domėčiausi tik senienomis. Tačiau aš istorikas. Būtent todėl myliu gyvenimą.“ Kiek M. Blochui yra svarbus istoriko gebėjimas kurti aktyvų santykį su savuoju laikmečiu, reflektuoti tai kas vyksta ir tuo pačiu – būti aktyviu, pilietišku visuomenės nariu?M. Blocho savo knygą rašė itin sudėtingu, dramatišku ir tragišku savo gyvenimo periodu. Kaip istoriko ir Prancūzijos visuomenės drama Antrojo pasaulinio karo metais atsispindi knygos tekste?Istorijos mokslas XXI a. vystosi labai dinamiškai: formuojasi naujos istorikus telkiančios mokyklos, judėjimai, kryptys ir tinklai, kuriuose dirbantys mokslininkai prisigalvoja neįtikėčiausių temų, teorijų ir metodologijų.„Istorijos apologija“ pirmą kartą publikuota po Antrojo pasaulinio karo. Reikėjo laukti 75 metus, kol ši knyga į mus prabilo lietuviškai. Ar ne per vėlai? Ar „Istorijos apologijoje“ išsakomos idėjos apie istoriko amatą neprarado aktualumo?„Deja, neturėjau pažinoti Blocho, tačiau dėjau visas pastangas tapti jo mokiniu jau po mirties...“, knygos pratarmėje rašo žymus prancūzų istorikas Jacques Le Goff.Ko iš M. Bloch gali pasimokyti XXI a. jauni, talentingi, ambicingi, siekiantys mūzos Klėjos palankumo, istorikai?Pokalbis su istorikais, knygos „Istorijos apologija arba Istoriko amatas“ vertėju dr. Vytautu Volungevičiumi, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais, dr. Antanu Petrilioniu, doc. dr. Aurelijumi Gieda.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie amerikiečių dramaturgės Mirandos Rose Hall „Pjesę gyvenantiems išnykimo laikais“ ir jos pagrindu režisieriaus Antano Obcarsko sukurtą to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.Kuo ši amerikietės pjesė, kalbanti apie Antropoceną, pasirodė aktuali lietuvių teatro režisieriui?Pjesės tekstas – lyg vadovėlis. Jame gausu faktinių duomenų, liudijančių apie pažeistą pusiausvyrą tarp žmogaus ir gamtos, žūstančias rūšis. Tačiau kaip vadovėlį apie žmogui ir įvairioms gyvybės formoms gresiantį išnykimą paversti teatru? Pastarąją dilemą labai aiškiai apčiuopė britų dienraštyje „The Guardian“ išspausdintos spektaklio recenzijos autorė, savo teksto išvadinį sakinį suformuluodama taip: „...pjesėje matyti kaip sunku atskleisti diskusijas apie klimatą tiesioginiame kreipimesi [į publiką]. Galbūt šiuo atveju reikia mažiau argumentų, daugiau istorijos“. Kokius iššūkius režisieriui kelia pjesės tekstas, kuriame mažai istorijos, bet daug – mokslinių faktų?Pjesė sumanyta kaip intensyvus vieno aktoriaus arba aktorės vidinis monologas akistatoje su pamatiniais egzistenciniais klausimais, mirties pavojumi ir auditorija. Tai – didžiulės koncentracijos ir vidinės jėgos reikalaujantis spektaklis. Kaip Miranda Rose Hall parašytą tekstą interpretuoja aktorius Gytis Ivanauskas?Spektaklio scenografas Vitalis Čepkauskas dirbo vadovaudamasis tvaraus teatro metodika, o ji lėmė teko tam tikrus sprendimus, kuriuos išvys į teatro salę atėjęs žiūrovas. Kas yra „tvarus teatras“?Amerikiečių rašytojas Kurt Vonnegut yra parašęs tokius žodžius: „Kaip turėtume elgtis šios Apokalipsės metu? Be abejo, turėtume būti nepaprastai malonūs vieni kitiems. Bet taip pat turėtume nustoti būti tokie rimti. Juokai labai padeda. Ir įsigykite šunį, jei jo dar neturite.“ Ši K.Vonnegut mintis primena pamatinę problemą – kaip kalbėti apie dramatiškus ir baisius dalykus, jog jie neskambėtų patetiškai?Pokalbis su teatro režisieriumi Antanu Obcarsku.Ved. Aurimas Švedas(J. Elinsko nuotr.)

Seimas 2023-iuosius paskelbė Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šventojo Juozapato metais. Taip buvo pažymėti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metis, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Gedimino laiškų 700 metų ir šventojo Juozapato kankinystės 400 metų sukaktys.Kaip tarpusavyje suderėjo šios trys datos? Ar Vilniaus ir Gedimino laiškų tema neužgožė kitų svarbių jubiliejų?Besiruošiantiems Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejiniams metams buvo akivaizdu, jog Vilniaus kaip valstybės sostinės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose prieš septynis šimtus metų jubiliejus tiesiog neišsitenka Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijų ribose ir yra bendravalstybinis reikalas. Ką pavyko nuveikti kuriant jubiliejinių metų paminėjimo koncepciją valstybės lygiu, koordinuojant įvairių institucijų darbą, įgyvendinant įvairias konkrečias politines, akademines, muziejines, visuomenines iniciatyvas?Ką sako svarbius Vilniaus ir Gedimino laiškų jubiliejinių metų renginius, konferencijas, parodas ir kitas priemones įgyvendinusių žmonių patirtis – į kokias pamokas reikėtų atsižvelgti tiems, kuriems ateityje teks imtis naujų jubiliejų paminėjimo programų formavimo ir konkrečių priemonių įgyvendinimo?Pokalbis su Lietuvos Respublikos Seimo nare, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininke Paule Kuzmickiene, Nacionalinės dailės galerijos direktore dr. Lolita Jablonskiene, Lietuvos nacionalinio muziejaus generaline direktore dr. Rūta Kačkute, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriumi doc. dr. Vydu Dolinsku, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi prof. dr. Alvydu Nikžentaičiu.Ved. Aurimas Švedas

Antrasis pokalbis, skirtas pažangos strategijai „Lietuva 2050“, praėjusių metų pabaigoje patvirtintai Lietuvos Respublikos Seimo ir taip tapusiai oficialiu mūsų visuomenės bei valstybės kelionės į ateitį žemėlapiu.Parengiamajame valstybės strategijos rengimo etape STRATA tyrėjai atliko septynių šalių – Airijos, Estijos, Singapūro, Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Suomijos ir Jungtinių Arabų Emyratų – ilgalaikių strategijų formavimo procesų praktikos analizę. Į kokias gerąsias šių šalių patirtis buvo nuspręsta atsižvelgti?Kas yra tas ateities įžvalgų metodas ir kuomet jis gali būti naudojamas efektyviai?Kur pirmiau turėtume dairytis formuodami ateities prognozes – į visuomenės norus, valstybės poreikius, politinio elito geidžiamus tikslus ar tikėtinus ateities scenarijus galinčias nulemti aplinkybes?Su kokiais didžiausiais iššūkiais buvo susidurta rengiant valstybės strategiją ir kaip šie iššūkiai spręsti?Ar įmanoma išugdyti pasitikėjimo kultūros minimumą mūsų valstybės politinio elito tarpe ir tuo pačiu – užsitikrinti strategijos „Lietuva 2050“ ilgaamžiškumą?Kokie didžiausi iššūkiai (arba pavojai) kyla valstybei ir visuomenei siekiančiai įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“?Pokalbis su socialinių projektų kūrėja ir „Lietuva 2050“ vizijos kūrimo koordinatore Vyriausybės kanceliarijoje Modesta Kairyte, buvusia projekto „Lietuva 2050“ vadove ir Lietuvos Respublikos Seimo Tyrimų skyriaus patarėja dr. Sigita Trainauskiene, sociologe, demografe, VDU prof. Aušra Maslauskaite, Nacionalinės NVO koalicijos direktore Gaja Šavele.Ved. Aurimas Švedas

Pirmoji 2024-ųjų „Istoriko teritorijos“ laida skirta praėjusių metų pabaigoje Lietuvos Respublikos Seime patvirtintai valstybės pažangos strategijai „Lietuva 2050“.Kokias vizijas, esmingai keičiančias Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimą, pavyko įgyvendinti per tris Nepriklausomybes dešimtmečius?Kokie svarbiausi uždaviniai mums, besirūpinantiems savo valstybe XXI-ajame amžiuje, formuluojami naujos strategijos rengėjų? Kiek šiuos uždavinius, kaip suprantamus, aktualius, įkvepiančius bendrai veiklai gali priimti Lietuvos visuomenė ir valstybės politinis elitas?Kokios aplinkybės gali sutrukdyti siekiant įgyvendinti strategiją „Lietuva 2050“? Kokie iššūkiai, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, bus didžiausi su kuriais per artimiausius beveik 30 metų susidurs Lietuvos valstybė ir visuomenė? Kur link, per audrotus tarptautinės geopolitikos bei daugybinių krizių vandenis, plauks Lietuvos valstybės laivas?Pokalbis su Ministrės Pirmininkės patarėju strateginio planavimo, viešojo administravimo, reformų ir pokyčių valdymo klausimais Dariumi Žėruoliu, Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komiteto biuro patarėju Giedriumi Viliūnu, Vyriausybės strateginės analizės centro vyriausiuoju politikos analitiku Justinu Mickumi, Valstybės pažangos tarybos nariu Mariuszu Antonowicziumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – viena sukaktis. 1773 m. spalio 14 dieną Abiejų Tautų Respublikoje buvo įkurta Tautinė edukacinė komisija, pirmoji Europoje pasaulietinė švietimo ministerija.Kokiomis aplinkybėmis gimė ši komisija?Kaip derėtų vertinti Tautinės edukacinės komisijos atsiradimą – kaip integralią pastangą atlikti svarbius institucinius pertvarkymus bei reformas jungtinėje Lenkijos-Lietuvos valstybėje, o gal kaip pavykusį, tačiau vis tik išskirtinį projektą to meto valstybėje?Ar Tautinė edukacinė komisija Lietuvos ir Lenkijos švietimo reikalus tvarkė bendrai? Kokiu keliu naujos švietimo sistemos kūrėjai ėjo – Abiejų Tautų Respublikos švietimo centralizacijos ar decentralizacijos?Šiandien Lietuvos švietimo sistemos funkcionavimas yra neįsivaizduojamas be sklandžiai vadovėlių rengimo, spausdinimo bei platinimo industrijos. 1775 prie Tautinės edukacinės komisijos įkurta Vadovėlių rengimo draugija leido matematikos, fizikos, logikos, botanikos vadovėlius. Kiek Tautinės edukacinės komisijos epochoje vadovėlių rengimo bei leidybos procesai buvo centralizuotai prižiūrimi ir (reikalui esant) įtakojami? O gal ši sfera buvo palikta improvizacijai ir savieigai?XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos visuomenėje plintančios Apšvietos idėjos brandino mintį, kad, norint sustiprinti valstybę, būtina iš esmės pagerinti jaunosios kartos ugdymą, o mokslo žinias privalu kuo plačiau skleisti tarp įvairių luomų gyventojų.Kokių dalykų jaunąją kartą siekė mokyti Apšvietos epochos idealais tikintys edukatoriai?Kaip būtų galima nusakyti šios įstaigos įtaką XVIII a. pabaigoje Abiejų Tautų Respublikoje vykusiems procesams, keitusiems visuomenę ir valstybę?Kodėl carinės Rusijos imperija, sužlugdžiusi Abiejų Tautų Respubliką, nepanaikino Lietuvoje Edukacinės komisijos iki pat 1803 m.?Ką būtų galima laikyti svarbiausiu Tautinės edukacinės komisijos nuveiktu darbu?2023 m. gruodžio 7-8 dienomis Valdovų rūmuose įvyko tarptautinė konferencija „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje. Pilietis. Šeima. Edukacija.“ Kokius svarbiausius uždavinius sau kėlė šio renginio organizatoriai formuodami konferencijos programą? Kiek pavyko įgyvendinti šiuos tikslus? Kokią vietą konferencijos darbe užėmė Tautinės edukacinės komisijos istorija?Pokalbis su Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriaus pavaduotoja ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.Ved. Aurimas Švedas(M. Požerskytės nuotr.)

Pokalbis apie Pulitzerio premijos laimėtojo, erudito Jared Diamond knygą „Žlugimas. Kaip visuomenės pasirenka sėkmę arba pragaištį“, išleistą leidyklos „Kitos knygos“.J. Diamond savo kaip mokslininko kelią pradėjo biochemijos ir fiziologijos srityje, vėliau „migravo“ į tokią tyrimų sferą, kurioje persidengia antropologijos, ekologijos, geografijos, civilizacijų istorijos interesai. Kuomet buvimas tarp disciplinų autoriui padeda aiškinantis civilizacijų kilsmo bei kritimo priežastis, o kada – trukdo?J. Diamond išvardina penkias (jo nuomone) svarbiausias priežastis lėmusias jo tyrinėtų civilizacijų arba visuomenių žlugimą. Tai - natūrali klimato kaita; didžiosios dalies išteklių išnaudojimas; priešiški kaimynai; sumažėjusi draugiškų kaimynų parama; gebėjimas panaudoti istorinę patirtį konkrečiai visuomenei sprendžiant kylančias problemas. Kiek aukščiau paminėtos priežastys geba atskleisti visuomenių ir civilizacijų raidos įvairovę?„Praeitis yra patirties rezervuaras“, - teigia J. Diamond. Be jokios abejonės, taip. Tačiau, iš pirmo žvilgsnio, ieškoti sąsajų tarp Grenlandijoje įsikūrusių vikingų arba Velykų salos gyventojų likimo ir mūsų, globalaus pasaulio gyventojų būties, atrodo pritemptas reikalas. O gal šiuo atveju nereikėtų skubėti su tokiais apibendrinimais?Kokias svarbiausias išvadas siūlo knygos autorius pasidaryti mums, kad XXI a. visuomenės neištiktų kažkada klestėjusių ir, deja, žlugusių civilizacijų likimas?Pokalbis su Vienos universitete dirbančia mokslininke dr. Rasa Navickaite ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais doc. dr. Eugenijumi Saviščevu bei doc. dr. Nerijumi Babinsku.Ved. Aurimas Švedas.

Kokias galimybes rašytojui teikia šnipų romano žanras? Kokios knygos gali tapti amato mokytojomis norintiems perprasti šio žanro tekstų rašymo subtilybes?Kaip ir kada šnipų romano žanras gali tapti idėjų romano, neįvykusios istorijos tyrimų ir kitų intelektualinių eksperimentų laboratorija?Kodėl pagrindiniu ką tik pasirodžiusio Manto Adomėno romano „Moneta & labirintas“ herojumi yra istorikas? Ką reiškia (jeigu reiškia) herojaus vardas Tomas?Be istoriko ir žvalgybininko, Tomo knygoje yra trisdešimt veikėjų, kurie veikia lyg tiksliai funkcionuojančio laikrodžio detalės. Šių veikėjų portretai buvo kuriami ištisą dešimtmetį. Ar tiek laiko dirbant su tekstu būta situacijų, kuomet herojų pasirinkimai ir elgsena ėmė stebinti patį knygos autorių?Romane žvalgybininkai parodomi kaip tarnauti arba aukotis apsisprendę asketai, kaip ciniškų triksterių kelią pasirinkę avantiūristai arba kaip įgudę karjeros siekiantys pareigūnai. Kas yra žvalgyba XXI a.? Kokia šios veiklos prasmė ir reikšmė valstybės bei visuomenės gyvenime?Vienas iš svarbiausių romano erdvėlaikio taškų yra Vilnius. Šis miestas parodomas kaip pogrindinio intelektualinio pasaulio, besipriešinusio sovietinės civilizacijos radiacijai, erdvė. Tai – kokybiškai naujas, šalia Ričardo Gavelio arba Jurgio Kunčino tekstų, Vilniaus vaizdinys. Ar knygos autoriai pačiam teko pažinti vėlyvajame sovietmetyje egzistavusio pogrindžio pasaulio žmones?Aprašant Nepriklausomybės epochą Vilnius romane tampa dviejų skirtingų civilizacijų sandūros erdve, Europos Sąjungos ir NATO forpostu, žiaurių žvalgybų žaidimo ir beatodairiškos kovos vieta. Kiek šias nevienareiškmes ir ne vien tik meninės vaizduotės plotmėje egzistuojančias Vilniaus situacijas suvokia sostinės gyventojai?Knygoje plėtojama Didžiojo (civilizacinio) žaidimo tema. Šiame žaidime Vilnius ir Maskva yra nesutaikomi antagonistai, nes Rusijos istorijos dėsningumai kelia nuolatinę egzistencinę grėsmę Lietuvai. Ar yra šansų, kad Rusija kada nors gali nustoti būti grėsmingu ir pražūtį lemiančiu vandenynu jos kaimynėms?Kodėl romano „Moneta & labirintas“ autorius visas dedikacijas užrašo žaliu rašalu?Pokalbis su filologu-klasiku, filosofu, politiku, romano „Moneta & labirintas“ autoriumi dr. Mantu AdomėnuVed. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – medijų menininko Deimanto Narkevičiaus filmas „Čiulbanti siela“, ką tik pristatytas Lietuvos visuomenei.Filmo veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje. Tai – lūžio taškas, kai keičiasi pasaulis. „Tai kadu gi tas svieto galas, ar grait?“ – nuskamba klausimas iš vieno filmo herojaus lūpų. Šis klausimas adresuotas ir mums, gyvenantiems XXI-ąjame amžiuje ir besijaučiantiems taip lyg žemė slystų mums iš po kojų. Apie kokią pasaulio pabaigą pasakoja mums filmo herojai? Ar jie suprastų mus apnikusias pasaulio pabaigos baimes? Ką mes galime (jeigu galime) vieni kitiems pasakyti?Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ pristatydama filmą „Čiulbanti siela“ suformuluoja klausimą: „O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume daug darnesniame pasaulyje?“ Pastarąjį klausimą Antropoceno akivaizdoje svarsto daugybė istorikų, filosofų, antropologų, biologų tuo pačiu bandydami suvokti, kada ir kokie mūsų sprendimai nulėmė mūsų civilizacijos kelią ir tuo pačiu pažeidė ekosistemą, kurioje gyvename.Mes, deja, negalime grįžti atgal, tačiau galime mąstyti apie vis dar įmanomas alternatyvas. Ar filmas „Čiulbanti siela“ kalba apie utopijos poreikį XXI amžiaus žmogui?„Vienas iš filmo tikslų ir buvo padėti žiūrovams pasinerti į kitą realybę“, - sako D. Narkevičius. Kokias galimybes režisieriui ir visai kūrybinei komandai atvėrė 3D technologijos ir kur šios technologijos apribojo jų manevro laisvę?Filmą „Čiulbanti siela“ galima pamatyti per Rytų Europos kaip paslaptingo paribio, kuriame dedasi keisti dalykai, prizmę. Ar tokio įspūdžio filmo kūrėjai ir siekė?Pokalbis medijų menininku, kino filmo „Čiulbanti siela“ režisieriumi Deimantu Narkevičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre - italų žurnalistų klajonės po Lietuvą (bei kitas Baltijos šalis) ir Vilnių tarpukario epochoje. Ką jie patyrė keliaudami po nepažintos, kitokios ir keistos Europos lopinėlį ir kaip pasakojo apie savąsias patirtis?Kiek italai savojoje spaudoje publikavę tekstus apie keliones po Baltijos šalis, matė jose istorinius, kultūrinius ir kitokius skirtumus? O gal žvelgiant iš Romos arba Milano gyventojo perspektyvos šios šalys buvo vientisas paslaptingas paribys tarp Europos civilizacijos ir azijietiško kitoniškumo?Kokie Baltijos ir Lietuvos kraštovaizdžio ypatumai italų žurnalistams, rašytojams, keliautojams, publicistams tapdavo svarbiais ženklais arba simboliais, jog jie atsidūrė nebe visai įprastoje Europoje?Kaip jautėsi keliautojai kirsdavę Baltijos šalis ir bolševikinę Rusiją skiriančią sieną? Ar keistumo ir svetimumo jausmas sustiprėdavo?Kiek pastarieji italų keliautojų pasakojimai atitinka amerikiečių istoriko Larry Wolffo tezę, esą Rytų Europa yra kultūrinis konstruktas, atsiradęs didžiuosiuose Europos centruose XVIII amžiuje priešpriešinus jį Apšvietos kultūrai, su kuria patys stebėtojai tapatinosi?Kaip dviems XXI a. Vilniuje gyvenantiems italams kilo mintis imtis savo tautiečių patirčių ir pasakojimų tyrimų, kurie virto knyga „Baltijos Rytai. Italų žvilgsniai į Lietuvą, Latviją ir Estiją, 1918-2018” (Kaunas, 2019) ir dokumentiniu filmu „Piove a Wilno“ (2023)?Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dr. Andrea Griffante ir grafiniu dizaineriu, kino režisieriumi, istorijos tyrinėtoju Giorgio Ruggeri.Ved. Aurimas Švedas

Roko grupės „Airija“ istorija prasideda 1992-aisiais rugsėjo 16-ąją. Jeigu „Airijos“ istorijos pradžią reikėtų papasakoti vienu sakiniu - koks jis būtų?Pirmasis „Airijos“ albumas „Yra“ audiokasetės pavidalu pasirodė 1994-aisiais. Šio albumo įrašai buvo daromi Giedriaus Litvino studijoje Mažosiose Lapėse. XX a. 9 dešimtmetyje kiekviena darbo studijoje valanda kainavo įspūdingas pinigų sumas. Kiek laiko trūko garso įrašų sesija? Kokį pėdsaką pirmojo „Airijos“ albumo skambesyje paliko kompozitorius bei multiinstrumentalistas Mieczysław Litwiński?Airijos albumo „Yra“ viršelyje – berniuko fotografija. Kam kilo mintis, jog albumo viršelis turi būti būtent toks? Ar čia reikia ieškoti sąsajų su debiutinio airių roko grupės „U2” albumo „Boy“ viršeliu?Praėjus metams po pirmojo albumo „Yra“, 1995-aisiais buvo išleistas antrasis „Airijos“ albumas pavadinimu „Čia“. Po to sekė koncertinis turas „Airija yra čia“. O 1996-aisiais pasirodė akustinio koncerto „Airija Yra Čia“ įrašas audiokasetės ir kompaktinio disko pavidalais. Toks ir buvo išankstinis sumanymas? Trijų albumų pagalba sudėlioti teiginį „Airija yra čia“?Įprastinė 90-ųjų epochos roko muzikanto darbo diena atrodė taip: prieš koncertą reikia atsivežti instrumentus, pasistatyti aparatūrą, pasitikrinti garsą, sugroti koncertą. O gal kažkuriuo momentu situacija pasikeitė – pagerėjo?Ar grupė galėjo pragyventi iš albumų leidybos ir koncertų tuo metu, kai „Airija“ buvo populiarumo pike?Ar grupės nariai, atsigręžę į nueitą kelią gailisi dėl kokių nors tuo metu padarytų arba nepadarytų sprendimų, kaip antai - nenufilmuoto 1996-aisiais kartu su Kauno mažuoju teatru sukurto muzikinio spektaklio „Nuotraukos iš muzikinio albumo“?Ar 2023-iųjų lapkričio mėnesį plokštelės pavidalu atgimstantis grupės „Airija“ albumas „Yra“ skambės taip, kaip jis buvo įrašytas praėjusiame šimtmetyje?Pokalbis su roko grupės „Airija“ muzikantais: smuikininku, multiinstrumentalistu Eimantu Belicku, boso gitara grojančiu Kostu Radlinsku, dainų ir muzikos autoriumi, vokalistu ir gitaristu Dariumi Mileriu – Nojumi.Ved. Aurimas Švedas

Santuoką LDK kilmingieji stačiatikiai visų pirma suprato ne kaip meilės išraišką, o kaip politinių, ekonominių ir socialinių tikslų siekimo instrumentą. Ką LDK istorijos šaltiniai pasakoja apie materialines santuokos sudarymo sąlygas?Jeigu kilminga šeima galėdavo pasirinkti, kokį kraitį ištekančiai dukrai ji skirs – žemę, kitą nekilnojamą turtą ar pinigus, – koks pasirinkimas dažniausiai būdavo daromas?Kas valdė kraitį? Vyras ar žmona? Kokie teisiniai mechanizmai buvo naudojami siekiant apginti žmoną nuo galimų jos vyro finansinių machinacijų arba jos kraičio išvaistymo pavojaus?Kaip buvo tariamasi dėl būsimos giminaičių, artimųjų arba pačių besitariančiųjų santuokos? Kodėl LDK visuomenėje buvo svarbu sudaryti ikivedybines sutartis? Kokios aplinkybės, susijusios su būsima santuoka, paprastai būdavo aptariamos ikivedybinėse sutartyse?Koks stačiatikių kanoninėje teisėje buvo nustatomas amžius, kurį pasiekus asmenis jau galima susižadėti bei susituokti?Koks faktorius rengiant sužieduotuves ir planuojant santuoką buvo svarbesnis – santuokoje dalyvausiančiųjų laisva valia ar tėvų pritarimas?Kodėl Iljos Ostrogiškio ir Beatos Kosteleckos santuokos istorija galėtų tapti pavyzdine istorinio romano autoriui arba kino filmo režisieriui, norinčiam savo kūrinyje parodyti gražią meilę?O kokios asmenybės bei jų savitarpio santykiai galėtų tapti „pavyzdine“ neapykanta vienas kitam liepsnojusių vyro ir moters, kurie gyveno santuokoje, istorija?Pokalbis su istorike, dr. Andželika Ščemeliova.Ved. Aurimas Švedas

Fotografija į Lietuvą, kaip ir į kitas šalis, atėjo kaip modernybės atributas ir simbolis. Kaip XIX a. VI a. dešimtmečio Lietuvos visuomenė priėmė šią techninę naujovę? Ar požiūris į tai kas yra fotografija ir kuo ji reikšminga žmogaus gyvenime XIX a. II pusėje keitėsi?1851 metais padarytas svarbus išradimas, nuo kurio prasidėjo dagerotipijos ir talbotipijos saulėlydis, fotografija gimė antrą kartą Frederickui Scottui Archeriui išradus „šlapio kolodijaus metodą“. Kas yra šlapiojo kolodijaus fotografijų darymo būdas? Kiek iki XXI a. išliko šlapiojo kolodijaus būdu Lietuvoje padarytų nuotraukų?Kokius uždavinius sau kelia, kokias problemas sprendžia socialine fotografijos istorija užsiimantys mokslininkai?Kiek fotoateljė veikė Vilniuje ir Kaune XIX a. VI-IX dešimtmečiais? Kiek atidžiai ir kartu griežtai buvo reglamentuotas fotografų amatas?Ką tikro galima pasakyti apie pirmuosius šiuo laikotarpiu veikusius fotografus? Ar tarp fotografų būta moterų? Ar egzistuojančių duomenų užtenka nedidelės profesinės grupės kolektyvinio socialinio portreto sukūrimui? Kur ir kokį išsilavinimą buvo įgiję fotografai, kokių šalių fotografija jiems darė įtaką?XIX a. VI-IX dešimtmečių fotografija priskirtina meno ar amato sferai?Pokalbis su fotografijos istoriku dr. Dainiumi Junevičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip Steigiamajam Seimui pavyko apibrėžti kariuomenės vietą bei vaidmenį valstybėje, koks kariuomenės pavaldumo, kontrolės ir atskaitomybės modelis buvo sukurtas?Kokios partijoms simpatizavo politiškai angažuoti karininkai? Kaip, kada, kodėl gimė Slaptosios karininkų sąjungos idėja? Kokie buvo Slaptosios sąjungos tikslai? Ką pavyko per šios sąjungos egzistavimo metus nuveikti jos nariams?Kaip Lietuvos kariuomenė nuėjo kelią nuo Steigiamojo Seimo ir demokratijos iki 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo? Kada karininkų tarpe išsikristalizavo perversmo idėja? Kokia kariuomenės dalis rėmė perversmininkus? Kiek reali buvo galimybė, jog perversmininkams galėjo nepasisekti?Kiek karininkų-perversmininkų tarpe būta vienybės projektuojant tai, kokia turi būti naujoji valdžia?Kaip poperversminiu laikotarpiu, virtusiu ištisa epocha, buvo formuojama Smetonai lojali Lietuvos karininkija?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju, knygos „Politikai su antpečiais: Civilinės ir karinės valdžios sąveika tarpukario Lietuvoje“ autoriumi Kęstučiu Kilinsku.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – gyva ir aštri, intriguojanti, poleminiu įkarščiu pulsuojanti amerikiečių antropologo David Graeber knyga „Šūdmalos darbų teorija“.Kokius darbus, anot D. Graeber, galima vadinti šūdmala? Kaip reikėtų iššifruoti mokslininko sukurtą šūdmalos darbus dirbančių žmonių klasifikaciją? Kas yra „liokajai“, „smogikai“, „lipniaškės klijuotojai“, „varnelių dėliotojai“ ir „brigadininkai“?Kodėl šūdmalos darbus dirbantys žmonės nuolat skundžiasi, kad yra nelaimingi? Juk nemaža jų dalis gauna padorų, o neretai – ir nepadoriai gerą atlygį?D. Graeber nuomone, turtingose visuomenėse apie 40 proc. kasdien į darbą vykstančių žmonių užsiima šūdmala. Kaip antropologas paaiškina šį paradoksą? Juk kapitalistinė sistema visų pirma yra orientuota į darbo efektyvumą ir pelno siekimą! Kodėl mes, kaip visuomenė, nesipriešiname beprasmių darbo vietų gausėjimui?Kokios yra politinės šūdmalos darbų pasėkmės?Kokias išeitis siūlo antropologas Vakarų visuomenei, grimztančiai į beprasmių darbų pelkę?Pokalbis su poetu, rašytoju, vertėju Aisčiu Žekevičiumi, į lietuvių kalbą išvertusiu David Graeber knygą „Šūdmalos darbų teorija“.Ved. Aurimas Švedas

Kas šiandien yra Baltarusija kaip geopolitinis subjektas? Tai vis dar sugebanti išlaviruoti tarp Rytų ir Vakarų valstybė, tai – sąjungoje su Rusijos Federacija esantis subjektas, o gal Rusijos – okupuota teritorija? Pastaruoju metu Baltarusijos demokratinių jėgų deklaruojamas noras siekti narystės Europos Sąjungoje pateikiamas kaip įsisąmoninta egzistencinė būtinybė. Kada subrendo šis apsisprendimas? Juk 2020-aisiais vykusios revoliucijos metu Baltarusijos visuomenė visų pirma reikalavo sąžiningų rinkimų?Ar revoliucija Baltarusijoje turėjo šansą laimėti? Jeigu taip – kada ši galimybė buvo prarasta?Ekspertai kalbėdami apie Baltarusijos visuomenės savivoką bei geopolitines orientacijas kartais sako: „jeigu jūs Baltarusijoje bandytumėte klausti, ką žmonės renkasi (Rytus ar Vakarus?), tai gautume atsakymą, jog klausimas suformuluotas blogai.“ Tokią nuomonę reiškiantys ekspertai yra įsitikinę, - vidutinis statistinis baltarusis ar baltarusė galvoja, jog toks pasirinkimas yra susijęs su grėsme. Ką mes tikro galime pasakyti apie baltarusių visuomenės geopolitines orientacijas šiandien? Juk dabar nėra jokių galimybių atlikti reprezentatyvių sociologinių tyrimų?Kiek pagrįstos svajonės, jog Ukrainos pergalė karo lauke automatiškai reikš ir Baltarusijos visuomenės pergalę?Lietuvoje yra pastangų subendravardiklinti baltarusius ir rusus, įvesti vienodus apribojimus atvykstantiems baltarusiams ir rusams. Ką nori pasakyti tokios politikos kritikai teigdami, jog pastarieji veiksmai atitinka Putino politiką?Lietuvoje susitelkė didžiulė baltarusių diaspora. Ar Lietuvos valstybė turi strategiją arba bent jau planą, kaip mes bendrausime su šia diaspora, ko ir kaip mes siekiame santykiuose su Baltarusijos demokratines jėgas atstovaujančiais žmonėmis?Pokalbis su politologu, žmogaus teisių gynėju, Freedom House Vilniaus padalinio direktoriumi Vyčiu Jurkoniu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ką tik baigęs mokyklą jaunuolis iš Kauno galėjo patekti į prestižinę Jungtinių Amerikos Valstijų karo akademiją West Pointe, o tapęs šios akademijos absolventu – pristatyti JAV Prezidentą George W. Bush 2002-aisiais lapkričio 20 d. Prahoje vykusioje Atlanto sutarties jaunimo asociacijos konferencijoje? Kaip nutinka tokios amerikiečių itin mėgstamos sėkmės istorijos?Ar iškili asmenybė - karjeros viršūnę pasiekęs amerikiečių generolas gali tapti įkvėpimo šaltiniui jaunam lietuviui? O kaip su senosios Lietuvos istorijos herojais – ar jie gali tapti pavyzdžiu XXI a. gyvenančiam amerikiečiui? West Pointe stovi Tado Kosčiuškos – LDK inžinieriaus, karininko, 1794 m. sukilimo vado, JAV nepriklausomybės kovų dalyvio ir West Pointo gynybinių sistemų kūrėjo – skulptūra. Kas apie šią iškilią asmenybę pasakojama West Pointe studijuojantiems kariūnams? Kuo pastaroji personalija yra svarbi amerikiečių tapatybei šiandien? Koks galėtų būti Kosčiuškos palikimas takios modernybės gyventojams ir rytojaus pasauliui?Kokiomis istorijos pamokomis, kaip taisyklė, domisi JAV bei Lietuvos karininkai ir kariai? Kokių dalykų siekiama išmokti iš praeityje vykusių karų bei juose laimėtų ir pralaimėtų mūšių?Ar Lietuvos karinei žvalgybai reikalingi istorikai?Kiek Lietuvos valstybės ir sėkmės istorijos susiklostymui reikalinga JAV? Kaip galėtume geriau išnaudoti savo narystę NATO?Pokalbis su „Atlantic Council“ vyresniuoju bendradarbiu Giedrimu Jeglinsku.Ved. Aurimas Švedas

Kokios knygos suformavo profesoriaus Alfredo Bumblausko, kaip kultūros istoriko, kuriam įdomūs istorijos teorijos klausimai, tapatybę? Kokius tekstus šiandien profesorius rekomenduoja paskaitų metu skaityti saviesiems studentams?Tolimais 1988-aisiais Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto skelbimo lentoje buvo pakabintos „Istorijos specialistų ruošimo pertvarkymo projektas siūlomas IF persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės“. Šio projekto - manifesto penktasis punktas skamba taip: „Jeigu dora yra tai, kas gera amžinybės požiūriu, tai istorija turi būti rašoma taip, kad įvardintų šią dorą ir tuo paliktų ją amžinybei. Žmogui dorą turi suteikti idėja, kad ir visi jo darbai lieka istorijai ir anksčiau ar vėliau bus įvertinti dorų istorikų. Apgauti istorijos nepavyks, tai ir bus istorikų ir istoriografijos misija.“ Ką Sąjūdžio epochoje prof. A. Bumblauskas norėjo nuveikti, ką pakeisti istoriko amate ir Istorijos fakulteto gyvenime? Kiek tos Sąjūdžio epochos idėjos ir emocijos tapo akstinu „eiti į galeras“ – 1990-aisiais tapti pirmuoju Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanu Nepriklausomybės epochoje? Ir kodėl dekanas yra ne sykį įvairiuose pokalbiuose kartojęs, kad šis sprendimas buvo klaida? Kokios priežastys nulėmė tai, kad prof. A. Bumblauskas nusprendė imtis naujos katedros Istorijos fakultete kūrimo? Kuo pastaroji katedra turėjo būti kitokia to meto fakulteto ir net universiteto kontekste? Kiek profesoriaus Edvardo Gudavičiaus ir vienuolika metų kurtos televizijos laidos „Būtovės slėpinių“ faktoriai lėmė katedros gyvenimą?Istorijos teorijos ir kultūros katedra 2023-aisiais švenčia savo trisdešimtmetį. Trisdešimt metų – didžiulis laiko tarpas ne tik žmogaus, mokslininko, bet ir universitetinės katedros gyvenime. Kokie yra svarbiausi Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros pasiekimai (žvelgiant iš jos kūrėjo ir vadovo perspektyvos)?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Alfredu Bumblausku.Ved. Aurimas Švedas

1990 m. kovo 1 d. (po antrojo rinkimų turo į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą rezultatų paskelbimo) rinkimus laimėję Sąjūdžio deputatai nutarė, jog Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis turi sudaryti darbo grupę arba komisiją Lietuvos valstybės atkūrimo pagrindinių teisės aktų projektams parengti. Tokia Komisija buvo įsteigta ir intensyviai dirbo iki kovo 10 d.Konstruodami valstybės atstatymo aktų paketo projektą ir dailindami konkrečių dokumentų formuluotės Lietuvos valstybės atstatymo aktų projektų rengimo Komisijos nariai laikėsi kolegialaus darbo ir bendro sutarimo principų. Su kokiais iššūkiais jie susidūrė? Kokius klausimus buvo sudėtingiausia išspręsti?Kodėl rengiantis valstybės atstatymui reikėjo ne vieno dokumento, o net penkių teisės aktų, kad būtų sukurtas vientisas ir sklandus teisinis mechanizmas, įgalinantis Lietuvos valstybės atstatymo veiksmą?Kodėl Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių nepriklausomybių atkūrimas laikomas teisiniu fenomenu, neturinčiu analogų tarptautinės teisės istorijoje?Kokiais aspektais tarptautinei teisei reikšmingas Kovo 11-osios aktas?Kokius svarbius darbus, tyrinėdami Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir valstybingumo įtvirtinimo procesus, mes vis dar turime nuveikti artimiausioje ateityje?Pokalbis su romano su Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Vytautu Sinkevičiumi ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanu ir profesoriumi Dainiumi Žalimu – kolektyvinės monografijos „Kovo 11-oji: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas“ bendraautoriais.Ved. Aurimas Švedas

Vienas knygų apžvalgininkas yra pasakęs, kad William Gibson „Neuromantas“ yra didingiausias rašomąja mašinėle parašytas mokslinės fantastikos romanas. Kiek tiesos šiuose žodžiuose?„Neuromantas“ vaizduoja nejaukų ateities pasaulį, kurį apibūdina viena frazė: „High tech, low life“. O W. Gibson yra laikas vienu iš kiberpanko žanro tėvų. Kas yra kiberpankas? Kiek šiame žanre dirbantys rašytojai ir kino režisieriai kalba apie pasaulį keičiančias technologines inovacijas ir kiek - kreipia mūsų dėmesį į šių inovacijų daromą žalą bei tuo pat metu užsiima verslo elito bei visuomenės kritika?W. Gibson savo rašymą apie ateitį yra pavadinęs „šūviais į tamsą“. Kita vertus, ši knyga išpranašavo dinamišką interneto raidą bei pateikė viziją, kokia gali būti virtuali realybė.Kaip rašytojui tai pavyko?Kokie didžiausi iššūkiai laukia vertėjų dirbančių su William Gibson kūryba?Pokalbis su romano vertėja iš anglų kalbos Anita Kapočiūte, technologijų rašytoju Adomu Rutkausku, rašytoju ir vertėju Gintautu K. Ivanicku, viešųjų ryšių specialistu Mykolu Katkumi.Ved. Aurimas Švedas

Kam mums reikia suvenyrų? Mes nepasitikime savo atmintimi? Mums patinka kaupti menkaverčius dalykus? O gal mes norime demonstruoti kitiems, jog galime sau leisti ekstravagantiškas keliones?Kada konkretus daiktas įgyja suvenyro statusą? Ar suvenyru galima laikyti garsų seką (pvz.: muzikinį kūrinį) arba kvapą (pvz.: kvepalus) arba skonį (pvz.: meduolius)?Kas yra idealus suvenyras XXI a. žmogaus, atostogų metu klajojančio po pasaulį ir kolekcionuojančio įspūdžius, požiūriu?Kokiais aspektais Vilniaus suvenyrai gali mums pasakoti apie miestą, jo gyventojus bei svečius? Ar suvenyrai mums gali atskleisti ką nors įdomaus apie konkrečios epochos ekonomiką, politiką, mentalitetą?Ką reikėtų laikyti seniausiais Vilniaus suvenyrais?Vilniaus Aukštutinės pilies bokštas, vadinamoji Gedimino pilis, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tapo miesto ikona. Kodėl būtent šis bokštas tapo Vilniaus vizualiniu simboliu?Formomis ir turiniu XX a. I pusėje išsiskiria Pirmojo pasaulinio karo metų suvenyrai, kuriuose į miestą žvelgiama svetimomis akimis. Kokį Vilnių Pirmojo pasaulinio karo metu matė atėjūnai į mūsų miestą?Kokius Vilniaus suvenyrus kūrė pirmosios Lietuvos Respublikos visuomenė, kuriai senosios Lietuvos sostinės netektis buvo viena iš skaudžiausių trauminių patirčių? Kaip sovietinė ideologinė radiacija pakeitė Vilniaus suvenyrų gamybą ir jų „reitingą“?Kokius iššūkius kuratorėms kelia kasdienybės plotmei priskirtinų iš esmės menkaverčių daiktų, tokių kaip suvenyrai, ekspozicijos kūrimo darbas? Kaip ši paroda virto knyga „Vilkas, bokštas ir bažnyčia: Vilniaus suvenyrai“?Pokalbis su Vilniaus muziejaus direktore dr. Rasa Antanavičiūte, menotyrininke dr. Laima Laučkaite, parodos bei knygos „Vilkas, bokštas ir bažnyčia. Vilniaus suvenyrai“ kuratorėmis bei bendraautorėmis Rūta Miškinyte ir Rasa Dargužaite.Ved. Aurimas Švedas

Norvegų antropologas Thomas Hylland Eriksen nukalė metaforą „perkaitęs pasaulis“ (angl. k. an overheated world), kuria nusakomas gyvenimas, kupinas skubėjimo, pervargimo, panikos priepuolių, baimės ir netikrumo dėl ateities, nesolidarumo, bandymų gelbėtis iš alinančių lenktynių pavieniui.Ar „Homo cultus“ laidų kūrėjai jaučia perkaitimo simptomus? Kaip įmanoma kovoti su šiais simptomais?Kiek pasaulio perkaitimo jausmą didina mūsų pomėgis apie savo gyvenimą pasakoti įvairiuose socialiniuose tinkluose, o vėliau – lyginti savąsias sėkmes su kitų žmonių pasiekimais? O kaip mus veikia „tobulų atostogų“ chimeros vaikymasis? Kiek tiesos teiginyje, jog gyvenantys didmiesčių gyventojai gali sulėtinti tempą tik pabėgę į gamtos prieglobstyje įsikūrusį vienkiemį arba kaimą?Kaip mes dažniausiai elgiamės su tais, kuriems „perkaitęs pasaulis“ tampa ne galimybių erdve, o egzistencine aklaviete? Ar mes pasiruošę priimti pralaimėjimą kaip integralią mūsų gyvenimo dalį?Pokalbis su „Homo cultus“ laidų kūrėjais Simu Čelutka, Jekaterina Lavrinec, Justu Dudėnu, Matu Šiupšinsku, Donatu Pusliu, besisvečiuojančiais „Istoriko teritorijoje“.Ved. Aurimas Švedas

2023 metų birželio mėnesį savo trisdešimtmetį mininti Kino ir televizijos katedra buvo įkurta 1993-aisiais metais Teatro ir kino meno fakultete, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip ši katedra vystėsi ir augo? Kas katedroje dirbančius žmones sutelkia į bendraminčių bendriją? Kiek katedroje dirbantiems dėstytojams ir studentams yra svarbi atmintis apie prie šios katedros ištakų stovėjusį režisierių Henriką Šablevičių? Kaip gimė Šoblės kino klubas? Katedroje studijuojantys jauni žmonės jau dvyliktus metus iš eilės rengia Šoblės kino festivalį. Kuo jis ypatingas Lietuvoje ir netgi Europoje?Kaip keičiasi studentai norintys susieti savo gyvenimą su kinu? Apie ką savo darbuose visų pirma nori kalbėti jaunieji kūrėjai šiandien?Kaip katedra formuoja ir kartu - atstovauja nacionalinę kino mokyklą?Kokie svarbiausi iššūkiai kyla Kino ir televizijos katedros žmonėms 2023-aisiais?Pokalbis su Kino ir televizijos katedroje dirbančiais pedagogais ir kino režisieriais Janina Lapinskaite (vadovavusia Kino katedrai nuo 2002 iki 2016), Vytautu Dambrausku (dabartiniu katedros vadovu) ir Giedre Beinoriūte (vadovavusia katedrai 2019-2021).Ved. Aurimas Švedas

Kaip menininkų bendruomenė nustato kas yra ir kas nėra „kanonas“ ir kaip tam tikri menininkai bei jų darbai patenka į „marginalijų“ zoną? Kokiomis aplinkybėmis marginalija gali tapti savo priešingybe – kanoniniu kūriniu? Kokį vaidmenį šiame virsmo procese gali atlikti menotyrininkai ir parodų kuratoriai?Kaip reikėtų apibūdinti ką tik pasirodžiusią knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“?Šioje knygoje pateikiami piešiniai, įvairaus formato, kai kada eskiziški, fragmentiški, neišbaigti kūriniai gimė dviems bičiuliams tapytojams Antanui Martinaičiui ir Ričardui Povilui Vaitiekūnui vėlyvajame sovietmetyje žaidžiant ir improvizuojant Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Vėliau prie Antano Martinaičio žaidimų prisidėjo Edmundas Saladžius. Šių kolegų nupieštus piešinius daugybę metų rinko jų kolegė dailininkė Laima Drazdauskaitė.Kaip reikėtų nusakyti kolektyvinių piešinių žanrą? Ką reiškia žodžiai, jog šie piešiniai yra atlikti „melanžine maniera“? Kaip suprasti teiginį, esą L. Drazdauskaitės kolekcijoje esantys piešiniai „atsiskleidžia kaip mąstymo būdas“?Ar knygą „Abrakadabra...“ galima panaudoti kaip sovietmečio istorijos šaltinį pasakojantį apie specifinę epochą, sovietmečio visuomenę ir joje gyvenusius menininkus?Pokalbis su menotyrininke doc. dr. Ramute Rachlevičiūte, ką tik pristačiusia knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“.Ved. Aurimas Švedas

Po naujais rašytojo Herkaus Kunčiaus knygos „Šaltasis karas“ viršeliais sutelpa keturi kūriniai: herojinė operetė, vesterniška operetė, kriminalinė operetė ir politinė operetė. Kas jungia visus šiuos kūrinius?Kaip reikėtų nusakyti operečių romano žanrą? Kas tai yra?Pirmoji operetė „Trumpa didingos baltų genties istorija“ užbaigiama prekybos centro „Akropolis“ pastatymu, kuris yra tuo pat metu ir finalinis žmonijos egzistavimo akordas. Ar tai pritarimas Francis Fukuyama požiūriui, kad Vakarų civilizacijos (o kartu ir prie jos atstovus telkiančių prestižinių klubų 2004-aisiais vėl pritapusiems lietuviams) istorija (kurią vertėtų įamžinti rašytojo plunksna) iš esmės baigiasi? O gal – istorija gali pasibaigti, jeigu aptingsime ją kurti apsigyvenę prekybos centre?Antroji vesterniška operetė „Traukinio apiplėšimas Bezdonyse“ pasakoja apie tai, kaip 1908 m. rugsėjo 26 d. žemaičių kilmės bajoras, revoliucionierius ir būsimas Lenkijos viršininkas Józefas Piłsudskis drauge su bendražygiais Bezdonyse apiplėšė iš Varšuvos į Sankt Peterburgą vykusį traukinį. Kodėl J.Piłsudskio personaliją vertėtų pri(si)minti XXI a. Lietuvos visuomenei?Trečioji kriminalinė operetė „Danaja ir Piktadarys“ pasakoja apie 1985 m. birželio 15 d. iš Kauno atvykusio Broniaus Maigio Leningrado (Sankt Peterburgo) Ermitaže įvykdytą politinio vandalizmo aktą. Jis sieros rūgštimi apliejo Rembrandt’o paveikslą „Danaja“. Kokia prasmė šiandien mąstyti apie šį keistą įvykį?Ketvirtoji politinė operetė „Perestroika“ prasideda Michailo Gorbačiovo atėjimu į valdžią ir baigiasi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. Kas iš tiesų buvo M.Gorbačiovas - žmogus pakeitęs pasaulio istoriją, laisvės nešėjas pavergtoms tautoms, o gal – visų pirma karjeristas aparatčikas, nuoširdžiai norėję išgelbėti SSRS, bet neapskaičiavęs galimų savo veiksmų pasekmių ir nesuvaldęs prasidėjusių procesų?Ar tikrai žiaurius praeities demonus ir baimės pamėkles galima nugalėti pokštaujant bei ironizuojant?Pokalbis su rašytoju Herkumi Kunčiumi, kompozitoriumi Šarūnu Naku, architektu Algirdu Kaušpėdu.Ved. Aurimas Švedas

2023-iųjų metų gegužės mėnuo yra puikus laikas pasižvalgyti po Lietuvos futbolo istoriją ir paminėti solidų jubiliejų. Apie kokias svarbias gegužės mėnesio datas ir sukaktis eina kalba?Kiek futbolas yra istoriškas? Ką gali pasakyti istorikai apie tai kas vyko devyniasdešimt minučių stadione po to kai nuaidi rungtynių pabaigą skelbiantis teisėjo švilpukas?Lietuvos futbolo istorija – vis dar mažai tyrinėtas laukas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė futbolo istorikas Gediminas Kalinauskas rinkdamas medžiagą apie Lietuvos futbolo istoriją ir iš fragmentiškos informacijos bandydamas sukurti vientisą paveikslą savo įspūdingų apimčių knygoje „Lietuvos futbolo raida (1905-2018)”?Kokios, yra iki šiol mažiausiai ištirtos ir todėl – neaiškiausios Lietuvos futbolo istorijos temos?Jeigu reikėtų parašyti Lietuvos futbolo istoriją per vienos asmenybės gyvenimo prizmę – kokia asmenybė tai būtų? Jeigu reikėtų parašyti Lietuvos futbolo istoriją per vienų rungtynių prizmę – kokios tai būtų rungtynės?Ko Lietuvos futbolo bendruomenė galėtų išmokti iš pirmojo šimtmečio istorijos pamokų arba istorinės patirties? Ko mus gali išmokyti svarbiausios Lietuvos futbolo pergalės? Galbūt yra kokių nors klaidų, kurių geriau nekartoti?Pokalbis su žurnalistu ir futbolo istoriku Gediminu Kalinausku bei Lietuvos istorijos instituto doktorantu ir jaunimo bei moterų futbolo apžvalgininku Robertu Každanu.Ved. Aurimas Švedas

Kas iš tiesų nutiko 1893 metais lapkričio 10-ąją dieną Kražiuose? Kiek šiam įvykiui apibūdinti tinka žodis „skerdynės“?Kodėl buvusioje LDK po 1830-1831 m. ir 1863-1864 m. sukilimų Rusijos valdžiai pavyko be didesnio pasipriešinimo uždaryti šimtus katalikų bažnyčių ir vienuolynų, tačiau Kražiuose tuometinė valdžia susidūrė su visuomenės nepaklusnumo akcijomis?Kokie šaltiniai mums šiuo atveju gali papasakoti, kaip mąstė ir ko siekė žmonės ginę Kražių bažnyčią nuo uždarymo, kuriuos derėtų priskirti „tylinčios daugumos“ kategorijai? Kiek kražiškių pasiryžimą išsaugoti bažnyčią ir net ją ginti jėga nulėmė ne tik religiniai, bet ir tautiniai motyvai?Kaip Kražių įvykį reikėtų suprasti Rusijos imperijos vykdytos konfesinės politikos kontekste?Kaip paaiškinti tai, jog informacija apie Kražių įvykius plačiai pasklido po pasaulio žiniasklaidą? Ko siekė šios informacijos sklaida besirūpinusieji? Kas buvo jų pasakojimų adresatas?Kodėl Kražių incidentas tapo svarbiu pasakojimu ne tik lietuviams, bet ir lenkams? Kokios aplinkybės lėmė tai, kad ilgainiui Kražių incidento reikšmė lenkų visuomenei XX a. mažėjo, kol iš viso išnyko?Koks pasakojimo apie Kražių įvykį likimas tarpukario Lietuvoje ir sovietmečio epochoje?Pokalbis su dr. Dangiru Mačiuliu ir dr. Dariumi Staliūnu, knygos „Kražių skerdynės 1893 metai lapkričio 10-oji diena” autoriais.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie poezijos antologiją „Mačiau Vilnių“, sudarytą iš išleistą pirmojo Vilniaus paminėjimo 700-ių metų sukakčiai pažymėti.Kas yra Vilniaus poezija? Kokiais bruožais ji pasižymi? Į antologiją įtraukti įvairių epochų žmonių tekstai primena mums, kad Vilnius visuomet buvo europietiškas, nes įvairus ir daugiabalsis miestas. O kiek tą miesto įvairovės ir daugiabalsiškumo sąvybę atspindi XX-XXI a. sandūroje rašyta poezija?Knyga siūlo pasivaikščioti po tam tikras miesto poetines vietas. Kaip būtų galima nupasakoti šį pasivaikščiojimų maršrutą, kurį siūlo poezijos antologija? Kiek antologijoje užkabinami naujieji Vilniaus rajonai ir priemiesčiai?Ar poetinėmis Vilniaus vietomis gali būti ne tik tai ką sukūrė žmogaus rankos iš medžio, akmenų ir gelžbetonio, o, pavyzdžiui, virš Vilniaus dangumi plaukiantys debesys?Pokalbis su VšĮ „Vilnius UNESCO literatūros miestas“ vadove Rūta Elijošaityte-Kaikare ir poetinės antologijos sudarytojais poetu Alvydu Šlepiku bei literatūrologu, Vilniaus universiteto profesoriumi Mindaugu Kvietkausku.Ved. Aurimas Švedas

Ko mes vis dar nežinome apie vėlyvojo stalinizmo ir destalinizacijos epochas Lietuvos istorijoje? Kokie svarbiausi iššūkiai kyla tyrinėtojui, kuris ima analizuoti patį dramatiškiausią laikotarpį lietuvių tautos raidoje moderniųjų laikų istorijoje?Ar galima pažvelgti į stalinizmo laikotarpį Lietuvoje kitaip nei tai daro totalitarizmo paradigmoje dirbantys tyrinėtojai?Lietuvos sovietizacija (arba sovietinė unifikacija) vyko keliais lygmenimis: politiniu, socialiniu ekonominiu bei ideologiniu kultūriniu. Kokiose sferose stalinmečiu ji vyko greičiausiai, o kur – lėčiau ir ne taip sklandžiai?Kaip galima būtų apibūdinti šioje epochoje susiklosčiusią kultūros politiką Lietuvoje?Kodėl sovietiniai ideologai nusprendė lietuvišką etniškumą integruoti į oficialią sovietinę kultūrą? Ko šiuo žingsniu buvo siekiama? Ar šis eksperimentas - mėginant sukurti tautinio komunizmo reiškinš – pavyko?Kaip ir kodėl vyko etniškumo politizacija? Kiek šį procesą sovietų valdžiai pavyko kontroliuoti?Pokalbis su Lietuvos istorijos institute dirbančiu mokslininku doc. dr. Vladu Sirutavičiumi, knygos „Politinė galia ir lietuviškasis etniškumas. Vėlyvasis stalinizmas ir ankstyvoji destalinizacija Lietuvoje 1944–1956 metais” autoriumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ir kokiomis aplinkybėmis gimė roko grupė „Siela“?XX amžiaus dešimtas dešimtmetis buvo laikmetis, kuriame įvairūs Lietuvos miestai turėjo savo skirtingą skambesį. Jį kūrė savitos grupės, muzikavusios Vilniuje, Šiauliuose, Alytuje. Kaip šioje epochoje skambėjo Utena? Ir kiek šį skambesį lėmė „Sielos“ egzistavimas?Kaip atsirado pirmasis „Sielos“ albumas „Vėjas, nešantis naktį“ (įrašytas 1990-aisiais per 3 dienas ir 3 naktis). Kur jis buvo įrašinėjamas? Kiek į kūrybinį procesą įsitraukė iš Vilniaus į Uteną albumo įrašams atvykęs Edmundas Babenskas?Pirmieji grupės albumai „Vėjas, nešantis naktį“ ir „Prakeikimas“ (1991 m.) tais laikais nebuvo išleisti jokiu formatu. „Siela“ įrašė juos į magnetinę juostą, kuri vėliau Utenoje buvo nunešta į muzikos įrašų kioskelį ir tokiu būdu pateko į Utenos ir Lietuvos melomanų kolekcijas. Taigi, rokeriai kartojo XIX a. pabaigos knygnešių kelią?1993-aisiais „M-1“ garso įrašų studijoje buvo įrašytas „Sielos“ albumas „Juodojo opiumo žemė“. Kaip gimė albumo pavadinimas, kuris iki šiol yra viena niūriausių ir kartu – gražiausių lietuviškojo roko metaforų? Ką šiuo pavadinimu „Sielos“ muzikantai norėjo pasakyti apie save, savo laikmetį ir juos supantį pasaulį?Kodėl „Siela“ 2023-aisiais nusprendė atgaivinti „Juodojo opiumo žemę“ vinilinės plokštelės pavidalu? Ir kaip būtų galima paaiškinti tai, kad vartotojiškoje, komforto besivaikančioje visuomenėje pastaruoju taip išpopuliarėjo plokštelė - tokia nepatogi ir senamadiška muzikos laikmena?Pokalbis su roko grupės „Siela“ lyderiu Aurelijumi Sirgedu ir prodiuseriu Lauru Lučiūnu.Ved. Aurimas Švedas

Prancūzų istorikas Philippe Ariès tyrinėdamas mirties supratimą Vakarų kultūros istorijoje suformulavo tezę, esą XX a. žmogus išsigando mirties ir daro viską, kad jos pėdsakus ištrintų iš savosios kasdienybės. O kaip šiandienos žmogaus santykį su mirtimi nusako filosofai?Tezę apie šiuolaikinio žmogaus nuolat patiriamą mirties baimę, iš pirmo žvilgsnio, sunku suderinti su masinėje kultūroje (kino filmuose, televizijos serialuose, komiksuose, etc.) nuolat rodoma mirtimi. Kokią įtaką mūsų emocijoms ir savivokai daro taip intensyviai, pramogoms tikslams, eksploatuojama mirties tema?Nepaisant savo noro visuomet jaustis komfortiškai žmogus Antropoceno epochoje sukėlė realų pavojų visam gyvajam pasauliui ir pačiam sau. Ar homo sapiens išnykimo pavojus gali šiuolaikybės žmogui tapti svarbia individualios egzistencinės patirties dedamąja?Gyvenimas mirties akivaizdoje ir santykio su mirtimi paieška yra sudėtinga tema. Kokias naujas galimybes, lyginant su teksto plotme, suteikia kino kalba imantis tokios temos svarstybų? Dokumentinis kinas ne tik leidžia pasakoti apie mūsų santykį su mirtimi, bet ir suteikia viltį ją įveikti, išsaugodamas žmonių bei jų pasaulio vaizdus ir taip dovanodamas jiems bei mums „gyvenimo po mirties“ galimybę.Kaip buvo kuriamas dokumentinis filmas „Gyvenimas po mirties“, kuriame apmąstomi žmogaus bandymai susigyventi su mirties buvimu šalia? Kodėl filmo herojais buvo pasirinkti keturi skirtingų kartų aktoriai – Juozas Budraitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis ir Lukas Malinauskas? Ar vaidinama personažo mirtis gali padėti prisijaukinti savo paties mirtingumą ir įveikti jos baimę? O gal gyvenimas bei mirtis scenoje ir tikrovėje – nesusiekiantys indai?Pokalbis su Vilniaus universiteto profesoriumi, filosofu ir kino režisieriumi Nerijumi Mileriu.Ved. Aurimas Švedas

Kada miestas tapo antropologijos mokslo tyrimo objektu? Kaip miestą „skaito“ antropologai? Kas yra vaikščiojimo etnografija? Ką reiškia antropologo sakomi žodžiai „suprasti miestą kaip procesą“?1964 metais Alytaus, Marijampolės ir Plungės miestus tuometinė sovietų valdžia nutarė plėtoti kaip industrinius-regioninius centrus. Kaip pastarasis sprendimas pakeitė jų raidą? Nors Alytaus, Marijampolės ir Plungės miestų raida sovietmečiu vyko vadovaujantis vienu modeliu, tačiau jie sovietinės industrializacijos kontekste išlaikė ir savitų bruožų. Kokie jie?Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Alytaus miestas išgyveno ekonominį nuosmukį. Per pirmuosius Nepriklausomybės metus pramonės įmonių gamybinės apimtys stipriai sumažėjo, daugelio jų veikla iš viso nutrūko. Tai lėmė nedarbą ir socialinio gyvenimo suprastėjimą.Panašiai apibūdinama ir Marijampolės situacija: pramonės įmonių privatizavimas, restruktūrizavimas, gamyklų uždarymas, finansinis sunkmetis, bedarbystė. Analogiškas likimas ištiko ir Plungę.Kuriam iš pastarųjų miesto deindustrializacijos procesas buvo mažiausiai skausmingas? Kaip Lietuvos poindustriniuose miestuose gyvenantys žmonės mato savo ateitį?Pokalbis su antropologe dr. Aušra Teleiše.Ved. Aurimas Švedas

1945 metais Nag Hammadi vietovėje Pietų Egipte, dešiniajame Nilo krante, surasti koptų kalba rašyti tekstai, sukėlė didžiulį Bažnyčios istorikų ir pasaulio visuomenės susidomėjimą. Vieni geriausiai dabar žinomų Nag Hammadi rastų tekstų – „Tomo evangelija“ ir „Evangelija pagal Mariją“, priskiriami apokrifų kategorijai.Kas yra „apokrifas“? Kokie tekstai vadintini „krikščioniškaisiais apokrifiniais tekstais“? Kuomet ir kur jie rašyti? Koks religinis ir socialinis bei kultūrinis kontekstas šiuos tekstus pagimdė?Kas yra „gnosticizmas“? Kada apokrifinis tekstas yra pavadinamas „gnostiniu“?Ko apokrifiniuose tekstuose ieško Bažnyčios istorijos specialistai? Kodėl katalikams vertėtų pasidomėti tuo, kas liko Bažnyčios mokymo paribiuose?Pirmą kartą 1959 metais pasirodžiusi „Tomo evangelija“ (tuo metu pasirodė vertimai anglų, prancūzų, vokiečių ir olandų kalbomis) sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą. Kuo išskirtinis šis tekstas?„Evangelija pagal Mariją“ – vienintelis Naujoj Testamento apokrifas, pavadintas moters vardu. Koks Marijos Magdalietės portretas šioje evangelijoje kuriamas? Kodėl gnostiniuose tekstuose Marija Magdalietė neretai užima ypatingos Jėzaus Mokinės mokinės vietą?Ar Bažnyčios istorijoje būta momentų, kai apokrifams dabar priskirtini tekstai galėjo būti priskirtini kanoninių tekstų blokui?Pokalbis su knygos „Šitie yra slapti žodžiai... Nag Hammadi apokrifai“ (Naujasis Židinys – Aidai, 2022) sudarytoja, joje pateiktų apokrifų tekstų vertėja iš koptų kalbos bei mokslinių komentarų autore Gražina Kelmelyte-Ratniece ir antruoju šios knygos sudarytoju filosofu, mitologu Vytautu Ališausku.Ved. Aurimas Švedas

Kokias galimybes praeities tyrimų lauko demokratėjimo ir vadovėlinių tiesų nyksmo procesas atveria žmonėms, kurie nėra mokslininkai, tačiau nori papasakoti savąją šiandienos Vilniaus istorijos versiją?Kokie žmonės gali pretenduoti į apibūdinimą „vilnietis“? Kodėl miegamuosius Vilniaus rajonus galima pavadinti miesto pasąmone? Ką galima rasti šiose, iš pirmo žvilgsnio nuspėjamai nuobodžiose, didmiesčio erdvėse? Ar įmanoma pamatyti savąjį miestą „svetimo / kito“ akimis?Kokie sapnai ir kokios vizijos geriausiai padeda nusakyti XXI a. miestiečio santykį su Vilniumi?Ar šiandienos žmogui lengva atsiminti Vilnių, kurio veidas nuolat kinta? Kokias atminties vietas Vilniuje po savęs paliks mūsų karta? Kokias istorijas norime išsaugoti ir perduoti savo vaikams?Pokalbis su knygos „Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ sudarytoja Laura Lina Švedaite ir dizainere Jurga Juodyte.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – trys ciklo „Prabilę namai“ (leidykla „Aukso žuvys“) knygos, pasakojančios apie Vokiečių, Žydų ir Mėsinių gatves.Su kokiais svarbiausiais iššūkiais susiduria mokslininkai nusprendę tyrinėti XIX amžiuje arba XX amžiaus I pusėje Vilniuje gyvenusių žmonių buitį ir būtį mikroistoriniame lygmenyje? Kokiuose archyvuose saugomi ir kokie šaltiniai gali mums papasakoti konkrečių Vilniaus miesto gatvėse stovėjusių namų bei jų šeimininkų istorijas?Kodėl Vokiečių gavę XIX a. antroje pusėje galima pavadinti „Akropoliu po atviru dangumi“? Kokios parduotuvės veikė šioje gatvėje XIX amžiuje? Anot archyvinių šaltinių, kampiniame Vokiečių ir Mėsinių gatvių name, 382-ojoje posesijoje, buvo įsikūrusios net 25 įmonės: 17 parduotuvių, 2 pinigų keityklos, fotoateljė ir 4 dirbtuvės. Kaip visi tie prekybininkai, pinigų keitėjai, fotografas ir amatininkai galėjo išsitekti viename name?XXI a. vilniečių ir miesto svečių pasivaikščiojimai senamiesčio gatvėmis tampa tikru iššūkiu dėl šaligatviais skriejančių paspirtukų. O kokie pavojai laukė vilniečių XIX a. arba XX a. pirmojoje pusėje išėjusių pasivaikščioti po Vokiečių ar Mėsinių gatves?Kodėl Žydų gatvės statusas Vilniuje XIX-XX a. sandūroje buvo ypatingas? Kas yra „eksdivizinis namas“ ir kaip „eksdivizinių namų“ atsiradimas įtakojo žydų kvartalo bei žydų gatvės raidą?Vilniuje yra kelios gatvės, kurių pavadinimas kilo nuo ten gyvenusių ir dirbusių profesinių bendruomenių: Stiklių, Rūdninkų, Vežėjų, Tymo, Odminių, Vežėjų, Amatų, Lentpjūvių ir kitos. Tikriausiai „amatininkiška“ yra ir Mėsinių gatvės pavadinimo kilmė?Kodėl dalis istorinės Mėsinių gatvės buvo pavadinta Antokolskio vardu?Kaip suprasti žodžius, esą tarpukario epochoje Mėsinių gatvė ne tik savo architektūra, bet ir gyvenimo būdu pretendavo į seniausios ir konservatyviausios miesto gatvės statusą?Pokalbis su knygų ciklo „Prabilę namai“ autorėmis istorikėmis dr. Aelita Ambrulevičiūte ir Giedre Polkaite-Petkevičiene.Ved. Aurimas Švedas

Kas yra „mikroistorija“ ir kokius mikropasaulius ji tyrinėja? Su kokiais iššūkiais susiduria istorikai siekdami tirti konkrečios bendruomenės (ir joje gyvenančių pavienių asmenų) gyvenimus, veiklą, santykius su „išore“ ilgoje, šimtmečius besitęsiančioje, laiko perspektyvoje?Kuo išskirtiniai yra Kėdainiai senosios Lietuvos valstybės istorijos kontekste? Kėdainių kaip privačios valdos istorija atskleidžia, kad šią valdą sudarė trys dalys: dvaras, miestas ir valsčius arba valsčiai (kaimai). Kaip ilgai Kėdainių „istorinį DNR“ formavo šios trys dalys? Kas dominavo šioje valdoje – dvaras ar miestas?Kėdainiai buvo įkurti kaip privatus miestas. Kaip miesto raidą įtakojo pastarasis jo statusas?Kaip Kėdainių likimą paveikė tai, kad miestas abipus Nevėžio upės išaugo toje vietoje, kur kryžiavosi net aštuoni didieji sausumos keliai?Kiek amžių Kėdainių istorija yra neatsiejamai susijusi su Radvilų giminės istorija? Ar išties Kėdainių visuomenė iš esmės buvo didikų Radvilų kūrybos projektas? Kodėl būtent Biržų ir Dubingių Radvilų valdymo periodą reikėtų laikyti sėkmingiausiu Kėdainių valdos istorijoje?Kėdainių istoriją kūrė ne tik Radvilos bei kitos šį miestą valdžiusios giminės, bet ir konkretūs žmonės – miesto vaitai ir burmistrai, architektai, amatininkai, pirkliai, Šviesiojoje gimnazijoje dirbę mokytojai. Koks žmogus, jo veikla, likimas galėtų geriausiai atskleisti Kėdainių istorijos gelmę bei įvairovę, būti savotišku „raktu“ stengiantis perprasti laikotarpį nuo XV a. vidurio Iki XVIII a. pabaigos?Kodėl Kėdainiai buvo vienas iš nedaugelio LDK miestų, kur nebuvo gėda būti lietuviu?Pokalbis su knygos „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mikropasaulis: Radvilų Kėdainių visuomenė (XV-XVIII a.)“ autoriais prof. Raimonda Ragauskiene, prof. Aivu Ragausku, dr. Deimantu Karveliu.Ved. Aurimas Švedas

Kokius dalykus, vertus prisiminti, Viduramžių epochos žmogus visų pirma ryždavosi išguldyti raštu nebepasitikėdamas permaininga atmintimi?Kodėl 1387 m. šalies krikštas inspiravo rašytinės kultūros kaitą senojoje Lietuvos valstybėje? Kaip paaiškinti tai, kad XV a. padidėjo bendras visuomenės raštingumo lygis? Kokiose gyvenimo sferose tuo metu žmonės jau nebegalėjo išsiversti be rašto?Kodėl senojoje Lietuvos valstybėje kaip rašto kalbos funkcionavo tiek lotynų, tiek ir senoji rusų - rusėnų kalbos? Kaip reikėtų paaiškinti šią dvikalbystę? Kuomet lotynų kalba ima dominuoti rusėnų kalbos atžvilgiu?Koks yra seniausias istorikams žinomas LDK parengtas privatus dokumentas rusėnų ir lotynų kalba ir kas jame parašyta?Kokie privačiai LDK bajorų arba ponų aplinkoje rengti tekstai, istorikų požiūriu, nusipelno „dokumento“ statuso? Kaip istorikai nustato skirtį, kokie LDK rengti dokumentai priskiriami „viešų“, o kokie – „privačių“ dokumentų sferai?Į kokias pagrindines rūšis reikėtų suskirstyti privačius dokumentus, rengtus LDK XIV-XVI a.?Kokie (kokių specialybių) žmonės turėjo reikiamą kvalifikaciją rengti privačius dokumentus?Kiek griežtos ir visuotinai privalomos buvo konkrečios rūšies privačių dokumentų rengimo taisyklės? Kaip ir kur būdavo saugomi privatūs dokumentai?Ką rašytinis privatus dokumentas reiškė Viduramžių epochos žmogui?Pokalbis su istoriku, knygos „Ad perpetua rei memoriam: privatūs dokumentai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikšystėje XIV amžiaus pabaigoje – XVI amžiaus pradžioje“ autoriumi dr. Mindaugu Klovu.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – ką tik pasirodžiusi Palmiros Galkontaitės ir Linos Šlipavičiūtės knyga „Ištrūkusios iš pragaro“, kurioje užfiksuotos 16-kos ukrainiečių moterų karo patirtys. Šios patirtys sukrečia ir kartu priverčia knygos skaitytojus užsiimti savistaba svarstant pamatinius egzistencinius klausimus.Kaip knygos autorės ieškojo iš Ukrainos į Lietuvą atvykusių moterų, kurios galėtų papasakoti apie savuosius išgyvenimus kare? Kaip vyko pokalbiai? Kokie iš jų buvo patys sunkiausi? Ar tikrai buvimas kartu bei rūpesčio ir atidos kupinas kalbėjimasis gydo? Ar sprendimas piešti savąsias istorijas pasakojančias moteris buvo spontaniškas? Kaip buvo atrasta dienoraščio įrašus imituojanti knygos forma?Viena iš knygos herojų Aliona (inžinierė, baldų konstruktorė iš Kryvyj Riho) sako: „Ir man baugu, kad mano sūnus ir mano anūkai nekęs rusų. Ne šiaip nemėgs, o nekęs. Nes ko nors neapkęsti yra baisu. Dar baisiau, kai ta neapykanta ima tarpti vaikų sieloje“. Atrodo jog vienas iš Vladimiro Putino tikslų – pasėti neapykantos sėklas Rusijoje, Ukrainoje ir visoje Vidurio Rytų Europoje. Jeigu jos sudygs – tai bus ilgalaikė šio karą pradėjusio diktatoriaus pergalė.Ko galime išmokti iš siaubingus dalykus patyrusių, bet nepasiduodančių nužmoginančiai neapykantai, mokėjimo džiaugtis gyvenimu nepraradusių ir turinčių drąsos svajoti apie ateitį moterų iš Ukrainos?Pokalbis su menininke Lina Šlipavičiūte ir žurnaliste, laidų vedėja Palmira Galkontaite.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis su Švedijoje gyvenančia ir su didžiausiomis pasaulio žiniasklaidos priemonėmis dirbančia fotografe Joey Judita Abrait apie tai, kaip siekis atrasti pasaulį bei jame gyvenančius žmones tapo pašaukimu, gyvenimo būdu ir profesija. Kokia yra moters vieta klajojančių po šalis ir žemynus bei dramatiškus įvykius fiksuojančių fotografų bendruomenėje? Kaip žvelgiant per fotoaparato objektyvą atsiskleidžia visuomenių bei valstybių gyvenimai? Kaip turint savo dispozicijoje viso labo keletą dienų ar savaitę galima įsigilinti į sudėtingas konkrečioje šalyje gyvenančių žmonių patirtis bei problemas? Kuo JAV panašios į Rusijos Federaciją? Ar kelionės po pasaulį, fotoreportažų darymas ir vizualinės antropologijos pratybos padeda geriau suprasti save ir savosios tautos tapatybę? Kada ir kaip sielvartas gali tapti kūrybos tema? Kokiu būdu ilgatrukmės trauminės patirtys įsirašo į žmonių elgseną, kūno kalbą, veidų išraiškas?Pokalbis su fotomenininke ir knygos „Book of Sorrow“ (2022) autore Joey Judita Abrait.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis su kario ir istoriko amatą išbandžiusiu mokslininku dr. Kęstučiu Kilinsku apie karo ir istorijos sampynas, o taip pat – apie karo istorijos pamokų svarbą.Kiek su karyba susijusios patirtys padeda ir trukdo būti istoriku?Kaip civilinės ir karinės valdžios sąveikos Lietuvoje 1918-1940 metais tyrinėtojas atsakytų į klausimą, ar Pirmoji Lietuvos Respublika buvo „geopolitinė anomalija“ (t.y. jos tragiškas likimas buvo nulemtas iš anksto stiprių ir priešiškų jai geopolitinių jėgų)?Kiek yra tiesos teiginyje, kad nepaisant Rusijos Federacijos pradėto baisaus karo prieš Ukrainą XXI a. Lietuvos valstybė šiandien yra saugiausioje įmanomoje situacijoje (kurią lemia narystė NATO)?Ką mums pavyko suprasti apie Kremliuje įsitvirtinusios grupuotės pradėtą karą per paskutinius metus? Ko iš tiesų siekia Vladimiras Putinas? Kokią įvykių eigą reikėtų laikyti labiausiai tikėtinu Ukrainos pergalės šiame kare scenarijumi?Kokią įtaką Lietuvos visuomenės emocinei sveikatai daro nuolatinė karo veiksmų Ukrainoje stebėsena? Kaip derėtų vertinti visuomenės įsitraukimą į įvairias, anksčiau tik kariuomenei, politikos elitui ir ekspertinei bendruomenei, svarbias iniciatyvas, susijusias su karybos ir saugumo klausimais?Pokalbis su Vilniaus universiteo Istorijos fakulteto dėstytoju, dr. Kęstučiu Kilinsku.Ved. Aurimas Švedas

Kaip 1944–1956 m. politinę padėtį vertino Lietuvos gyventojai? Kodėl to meto Lietuvos visuomenėje būta optimizmo vertinant karinę bei politinę padėtį? Kaip įsivaizduotas išlaisvinimas iš sovietų režimo Lietuvoje? Kodėl vienu iš svarbių neišsenkančių gandų apie esą būsimą karą tarp SSRS ir Vakarų šaltinių buvo sovietinė žiniasklaida?Kiek šios nuotaikos ir lūkesčiai buvo specifinė pokario sovietizuojamos Lietuvos visuomenės mentalinė-emocinė savybė? O gal šiuo atveju reikėtų kalbėti apie analogiškas nuotaikas pokaryje tvyrojusias Vidurio Rytų Europoje?Kada įvyko lūžis visuomenės lūkesčiuose, kada ėmė aiškėti, jog Lietuvos iš sovietų jungo nei JAV, nei kitų Vakarų valstybių kariuomenės tikrai neišvaduos?Kokios priežastys skatino žmones trauktis į pasyvųjį pogrindį? Kokias išeitis turėjo žmonės, nusprendę pasišalinti iš savo aplinkos ir kartu – iš vietos sovietinių pareigūnų akiračio, nuslėpti savo praeitį ir tikrąją tapatybę? Kaip ir kur gyveno „nelegalai“? Kuo jie vertėsi?Ar pasitraukusieji į sovietinės realybės šešėlį turėjo galimybę suklastoti savo dokumentus ir taip mėginti grįžti į normalų gyvenimą?Kaip efektyviai sovietinės visuomenės priežiūros bei represavimo institucijos gebėjo kovoti su tais, kurie nusprendė slapstytis ar keisti tapatybę?Pokalbis su istorike, monografijos „Pokaris Lietuvoje. Belaukiant išlaisvinimo“ autore, dr. Regina Laukaityte.Ved. Aurimas Švedas

Šiame pokalbyje istorikas, rašytojas, diplomatas Alfonsas Eidintas pasakoja apie savąjį kelią į praeities tyrimų pasaulį. Kas lėmė šio žmogaus apsisprendimą rinktis istoriko specialybę nors tai sovietmečiu buvo ne tik mokslo kiek ideologijos sfera? Kokios profesinės bėdos kamavo šioje epochoje gyvenusius ir dirbusius praeities tyrinėtojus? Kodėl A.Eidintas ilgainiui pradėjo ieškoti saviraiškos galimybių grožinės literatūros srityje? Kokios naujos galimybės atsiveria prieš istorinio romano autoriaus akis, lyginant jo veiklos sferą su mokslininko darbu?Ką profesionaliam istorikui naujų patirčių ir gebėjimų prasme gali duoti diplomatinė tarnyba?Kas yra kontrafaktinė arba alternatyvioji istorija ir kodėl verta ja užsiiminėti?Kokie neįvykusios istorijos siužetai yra svarstomi naujausioje A.Eidinto knygoje „Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai“?Kokiomis prielaidomis remiantis yra kuriamas centrinis minėtoje knygoje pasakojimas „Lietuva narsiai pasipriešina SSRS agresijai 1940 metais“?Kokias svarbiausias klaidas Lietuvos Respublikos politinis elitas padarė tarpukario epochoje kurdamas santykius su bolševikine Rusija? Kokius klaidingus sprendimus 1940-ųjų birželio mėnesį padarė tuometinis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona?Kokių tikslų buvo įmanoma pasiekti nusprendus priešintis?Kaip klostosi kontrafaktinė istorija A.Smetonai sutelkus politinį ir karinį elitą vieningam veikimui?Ko mus galėtų išmokyti kontrafaktinės istorijos siužeto apie apsisprendimą priešintis sovietinei armijai svarstybos karo, kurį Rusija pradėjo Ukrainoje, akivaizdoje?Pokalbis su istoriku, rašytoju, diplomatu prof. Alfonsu Eidintu.Ved. Aurimas Švedas

Nuo kada, kiek ir kokiais būdais sovietinė valstybė kišosi į šeimos gyvenimą ir vyro bei moters sprendimus, susijusius su motinyste ir tėvyste, kitaip sakant – užsiėmė biopolitika? Kodėl sovietinė ideologija skatino gimdyti ir auginti daug vaikų? Ar tai lėmė darbo rankų neefektyvioje pramonės arba žemės ūkio sistemoje poreikis? Kada „raudonoji moteris“ pirmą kartą turėjo gimdyti, kiek nėštumų jai rekomenduota turėti?Kokiomis aplinkybėmis moterims buvo leidžiama daryti abortą?Vaikystė sovietinėje santvarkoje esą turėjo „absoliučią vertę“. Kita vertus, sovietmečiu egzistavo „nereikalingų vaikų“ kategorija. Kokiomis aplinkybėmis būdavo atsikratoma vaikais, išsiunčiant juos į kūdikių arba vaikų namus?Kokią funkciją sovietinėje sistemoje atliko mokyklos-internatai? Kokie vaikai į mokyklas – internatus patekdavo dažniausiai?Valstybinė globos įstaigų sistema per visą sovietmetį buvo perpildyta paliekamų vaikų, kurie tiesiog fiziškai netilpo įstaigose. Kodėl susiklostė tokia situacija? Globos įstaigų buvo tiesiog labai mažai? O gal norinčių atsikratyti vaikais sovietmečiu būta labai daug?Pokalbis su istorike dr. Ieva Balčiūne.Ved. Aurimas Švedas

Laida transliuojama sausio 25-tąją arba kitaip - Vilniaus dieną. Būtent šiandien prasminga prisiminti Vilniaus pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose septynių šimtų metų sukaktį. Vienas iš Gedimino laiškų viso pasaulio krikščionims buvo parašytas 1323 sausio 25 dieną.Kokios priežastys lėmė didžiojo kunigaikščio Gedimino sprendimą rašyti visam krikščioniškajam pasauliui adresuotus laiškus? Ką savojo laiko žmonėms stengėsi pasakyti ir ką mums apie save, miestą ir valstybę pasakoja Gediminas iš būtovės gelmės? Ar įmanomas dialogas tarp praeities ir dabarties žmonių, kuriuos skiria septyni amžiai?Kiek yra prasmingas požiūris, esą Vilniaus, kaip valstybės sostinės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose prieš septynis šimtus metų jubiliejus, tiesiog neišsitenka Vilniaus miesto savivaldybės kompetencijų ribose ir yra bendravalstybinis reikalas?Kokius namų darbus mokslininkai ir muziejininkai jau atliko ruošdamiesi skambiai sukakčiai? Ar mums pavyks 2023-aisiais ne tik linksmintis, bet ir kažką prasmingo nuveikti, taip dar sykį permąstant ir įamžinant Gedimino asmenybę, šio didžiojo kunigaikščio palikimą bei Vilniaus istoriją?Pokalbis su istoriku, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktoriumi doc. dr. Vydu Dolinsku, literatūrologu, vertėju, Lietuvos Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriumi dr. Sigitu Narbutu, istoriku, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktoriumi Remigijumi Černiumi, literatūrologu, kultūros istorijos tyrinėtoju doc. dr. Dariumi Kuoliu.Ved. Aurimas Švedas

Žydų diasporos žūtis Katastrofos metu Lietuvoje grasino nusinešti į nebūtį ir visą turtingą, 700 metų trūkusią jos istoriją. Sovietmečiu buvo nutylimas žydų žudynių unikalumas ir išskirtinumas bei aptakiai kalbama apie „taikių tarybinių piliečių“ žūtį „Didžiajame tėvynės kare“. O ką sako sovietmečio epochoje gyvenusiojo rašytojo Marko Zingerio patirtis – kiek tuo metu buvo įmanoma praskleisti pastarąjį užmaršties šydą? Ar apie Holokaustą buvo kalbama jo šeimoje, ankstyvoje vaikystėje?Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę atsirado galimybių įveikti kai kuriuos iš aukščiau paminėtų užmaršties slenksčių. Kaip 1998-aisiais gimė Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje atskleisti? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tuo metu susidūrė Komisija ir jos darbo kuratoriaus vaidmenį atlikęs šio pokalbio herojus?Kaip prie Lietuvos visuomenės istorinės kultūros formavimo prisideda Valstybinis Gaono žydų muziejus (jam M.Zingeris vadovavo nuo 2005 iki 2019-ųjų metų)? Šiame muziejuje 2017 metais atidaryta Amerikos litvako Samuelio Bako dailės darbų ekspozicija, tapusi pirmuoju pasaulyje Samuelio Bako muziejumi. Ar lengva buvo sugrąžinti XX a. istorijos sužeistą širdį, sapnuojančią nuostabius sapnus, į Vilnių?Kaip sukrėtimų kupina XX amžiaus istorija pasakojama epinių apimčių M.Zingerio romane „Aš sėdėjau Stalinui ant kelių“ (2017-aisiais išleistame Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos)? Šis kūrinys turėjo tapti atsisveikinimu su XX a. Bet ar XXI a. iš tiesų prasidėjo?Kaip į pastarąjį klausimą atsako naujausias, kol kas dar rankraščio pavidale egzistuojantis, M.Zingerio romanas, kuriame rašytojas sugebėjo tiksliai nuspėti, jog Vidurio Rytų Europos laukia naujas karas?Pokalbis su rašytoju Marku Zingeriu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip šiandien derėtų rašyti ir pasakoti Klaipėdos istoriją? Kokie svarbiausi įvykiai turėtų tapti knygos „Klaipėdos istorija žaliems“ stuburu?Lietuvių tautos istorija Viduramžių epochoje įtelpa į tuo metu Vakarų Europos raidą lėmusią žemyninės istorijos paradigmą. Taigi, buvome ne jūrų, o sausumos karių ir plėšikų tauta. Tiesa, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vykdomoje sausumos politikoje Ryga kaip vektorius visuomet buvo. Ko, deja, negalima pasakyti apie Klaipėdą. Kodėl susiklostė tokia situacija?Ir vis tik... Ar kontrafaktinės istorijos mėgėjai, analizuodami Klaipėdos praeitį, turėtų galimybę pažaisti jų mėgstamą žaidimą svarstydami klausimą – ar būta galimybių senajai Lietuvos valstybei atimti Klaipėdą iš Prūsijos?Ar tikrai apie 1923 m. sausio mėn. vykusį Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos galima sakyti: „tai viena svarbiausių Lietuvos istorijos datų XX amžiuje?“Kaip Klaipėdos prijungimas pakeitė Pirmosios Lietuvos Respublikos likimą?Pokalbis su istorikais, Klaipėdos universiteto profesoriais Vygantu Vareikiu ir Vasilijumi Safronovu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl sovietmetį išgyvenusių moterų atsiminimai ir pasakojimai apie šeimą blankūs, kupini ilgų pauzių ir nutylėjimų?Kas buvo „ideali šeima“ sovietinės ideologijos požiūriu? Kiek tokioje „idealioje šeimoje“ turėjo būti vaikų? Ar „idealios šeimos“ vaizdinys ilgainiui keitėsi, o gal svarbiausi idėjiniai – ideologiniai postulatai bei konkrečios praktikos išliko nepakitę?Kokia prasmė sovietmečiu buvo įdedama į raginimą sutuoktiniams kurti atvirą šeimą ir tuo pačiu – silpninti šeimos narių tarpusavio ryšius?Kaip suprasti istorikų išsakomą nuomonę, esą aistringa romantinė meilė ir šeimos kūrimas sovietinėje kultūroje buvo du nesusiję, bet privalomi asmeninių santykių etapai? „Tikroji“ meilė homo sovieticus gyvenime prasideda kai baigiasi aistra? Kodėl sovietmečiu besiruošiantys kurti šeimą žmonės buvo pratinami prie minties, kad šeimyninis gyvenimas visų pirma yra „sudėtingas, sunkus ir atsakingas“?Po Antrojo pasaulinio karo sovietinėje Lietuvoje visuotinis moterų įdarbinimas buvo vykdomas su lyčių lygybės lozungu prieš „buržuazinę šeimą“, neva įkalinusią moteris namuose. O koks buvo tikrasis sovietų valdžios tikslas priverstinai įdarbinant moteris?Koks vaidmuo sovietinėje šeimoje buvo skiriamas vyrui, apart algos parnešimo į namus kiekvieno mėnesio pradžioje?Pokalbis su knygos „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ autore, profesore Dalia Leinarte.Ved. Aurimas Švedas

Kultūrinės atminties tyrinėtoja ir literatūrologė Aleida Assmann yra pasakiusi – literatūros kanonas steigia mūsų kolektyvinę tapatybę, ir visai nesvarbu norime mes to, ar ne. Ar tikrai kanonui priklausantys tekstai veikia lyg radiacija, kurios poveikio mes negalime akimirksiu užfiksuoti ir objektyviai įvertinti čia ir dabar situacijoje?Kaip formuojasi literatūros kanonai – ar jie susidaro iš tekstų, kuriuos skaitome, ar iš tų, kuriuos norime laikyti skaitomais? Kiek konkrečioje epochoje nacionaliniame literatūros kanone (apytiksliai) gali būti kūrinių: dvidešimt, penkiasdešimt, o gal šimtas?Kokiomis aplinkybėmis kanonas tampa įnirtingos konkurencijos lauku, galios pozicijos manifestavimo priemone ar cenzūros mechanizmu?Kada pradėjo formuotis lietuviškasis kanonas? Kokių aplinkybių susiklostymo reikėjo sėkmingam šio proceso vyksmui? Kokios asmenybės daugiausia nuveikė kurdamos pastarąjį kanoną? Kiek konkretus rašytojas arba rašytoja šiame procese galėjo užsiimti (savi)kanonizavimu? Ar sunku buvo į kanoną patekti lietuvėms kūrėjoms moterims?Kaip lietuviškojo literatūrinio kanono steigtis tapo svarbia modernios lietuvių tautos savikūros proceso dalimi? XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tautinio judėjimo Lietuvoje atstovai pirmiausia siekė ugdyti valstiečių tautinę sąvimonę įtraukiant juos į besikuriantį modernios lietuviškos kultūros lauką. Kaip formuojantis kanonui buvo bandoma keisti valstiečių skaitymo įpročius?Kiek lietuviškojo literatūrinio kanono klostymasis Lietuvoje yra išskirtinis ir kiek tipiškas Vidurio Rytų Europos kontekste, imant domėn šiame regione vykusius tautinio sąmoningumo ir kultūrinės savivokos raidos procesus?Pokalbis su literatūrologėmis, kolektyvinės monografijos „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė)“ bendraautorėmis dr. Viktorija Šeina, dr. Aiste Kučinskiene, dr. Ramune Bleizgiene.Ved. Aurimas Švedas

Su kokiais iššūkiais susiduria filosofas, ėmęsis istorinio tyrimo?Kodėl Laurynas Peluritis, rašydamas disertaciją apie filosofų likimą sovietmečio epochoje, pagrindine tema ar metafora pasirinko olą? Kodėl disertacijos pavadinime yra minimos dvi saulės, o ne viena?Kaip sovietinei ideologijai turėjo tarnauti filosofai? Kuo jie galėjo būti naudingi sovietinės valdžios požiūriu? Ar komunistų partija buvo šiuos dalykus filosofų cechui aiškiai išsakiusi?Ar įlindimas į olą sovietmečio filosofui visuomet grėsė intelektualine pražūtimi?O ką šioje epochoje tarp filosofų galima pavadinti „asmenybe“ (jau nesilaikant sovietinių lekalų užduodamų matmenų)?Kokią to meto filosofų bendruomenei įtaką darė tarpukario autoritetas profesorius Vosylius Sezemanas (Lietuvoje dirbęs nuo 1923-iųjų, 1950-aisiais apkaltintas antisovietine veikla ir ištremtas į Taišeto lagerį, 1956-aisias sugrįžęs į Lietuvą ir iki mirties dėstęs Vilniaus universitete)?Daugelis filosofų ir istorikų prisimindami sovietmetį sakydavo: „Taip, laikai buvo sunkūs. Bet užtat filosofai turėjo Eugenijų Meškauską! Vien jau jo laikysena ir paskaitos rodė, kad jis išskirtinė figūra!“ Kiek pagrįstas yra šis – laisvo ir ironiško filosofo, profesoriaujančio Vilniaus valstybiniame V.Kapsuko vardo universitete – vaizdinys?Kaip 1968-aisiais pasirodęs žurnalas „Problemos“ pakeitė sovietmečio filosofų bendruomenės situaciją?Kas sovietmečio Lietuvoje buvo laisvesni – istorikai ar filosofai?Pokalbis su filosofu ir istoriku dr. Laurynu Peluričiu.Ved. Aurimas Švedas

Atspirties tašku šiam pokalbiui tapo Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Ribos ir paraštės. Socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ (kuratoriai – istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir menotyrininkė Gabrielė Radzevičiūtė).Atrodytų kad socialinės kritikos tema ir tarpukario Lietuvos epochos, kaip pažangos, optimizmo, visuotinio modernėjimo ar net aukso amžiaus, vaizdavimas tarpusavyje nedera. Ar tikrai kalbėjimas apie ribas ir paraštes gali diskredituoti Pirmąją Lietuvos Respubliką? Kaip galima naujai pateikti socialinės kritikos temą, kurią sovietinė istoriografija ir ideologija suniokojo bei diskreditavo?Kam tarpukario epochoje rūpėjo socialiniai klausimai? Kokios socialinės temos to meto viešojoje erdvėje buvo svarstomos dažniausiai? Ar yra galimybių kalbėti apie kritikos raidą apskritai (nuo žanro iki vaidmens viešojoje erdvėje)?Kokia socialinė tema dažniausiai buvo apmąstoma Pirmojoje Lietuvos kūrusių dailininkų? Kaip ir kada (į kokių menininkų akiratį) pakliūdavo „nematomos“, nes marginalizuotos miesto gyventojų grupės – bedarbiai, elgetos, valkataujantys vaikai, prostitutės, girtuokliai ir kriminalinio pasaulio atstovai? Ką iš tarpukario Lietuvos dailininkų derėtų laikyti nuosekliausiai ir įtaigiausiai gvildenusį socialinės kritikos temas savo kūryboje?Kaip į įvairias negeroves valstybės ir visuomenės gyvenime žvelgė XX a. 3-4 dešimtmečių sandūroje iškilusi naujoji dailininkų karta?Kiek to meto moterys dailininkės domėjosi ir reflektavo socialines temas? Ar to meto dailininkių tarpe būta tokių asmenybių, kurias būtų galima vadinti „tikromis progresyvistėmis“, kurioms rūpėjo „naujosios moters“ temos atskleidimas?Ką tikro žinome apie 1929 m. vasarį įsiplieskusį garsųjį Kauno meno mokyklos streiką? Kodėl mokyklos bendruomenė ryžosi pasipriešinti tuometinio jos direktoriaus Kajetono Skleriaus vykdomai politikai? Ar šį streiką pastebėjo to meto spauda ir visuomenė?Pokalbis su menotyrininke Gabriele Radzevičiūte ir istorike Lina Hall.Ved. Aurimas Švedas

Aptariant lietuvių ir žydų santykius vyrauja dvi nuomonės. Pirmoji nuomonė grindžiama nuostata, esą lietuviai ir žydai nuo seno gana neblogai sugyveno iki pat nacių okupacijos laikotarpio. Antrosios nuomonės besilaikantieji mokslininkai teigia, kad lietuviai buvo gana priešiški žydams ir esant bent kokiai galimybei, šį priešiškumą reikšdavo. Koks požiūris yra arčiau tiesos?Kodėl istorikai laikosi nuomonės, jog konfliktiškas lietuvių ir žydų santykių vaizdavimas XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės lietuviškoje periodikoje buvo neišvengiamas dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių?Ar lietuvių ir žydų santykiai įtampų ir konfliktų prasme leidžia kalbėti apie kokį nors Lietuvos visuomenės išskirtinumą Vidurio Rytų Europos regione?Kokį žydų vaizdinį kūrė laikraštyje „Aušra“ rašiusieji tekstų autoriai? Kokius galimus dviejų tautų santykių variantus ir tolimesnį sambūvį jie siūlė įsivaizduodami ateitį?Kiek teisinga lietuviškoje istoriografijoje kai kurių mokslininkų išsakoma nuomonė, kad liberalaus sparno idėjų reiškėjo, laikraščio „Varpas“ kūrėjas Vincas Kudirka laikytinas modernaus lietuviško antisemitizmo tėvu?Kaip keitėsi (jeigu keitėsi) lietuviškoje periodikoje „žydų klausimo“ naratyvas? Galbūt bėgant laikui jis įvairėjo temų ir raiškos formų prasme, koregavo tam tikrus teiginius, o gal šis naratyvas vystėsi spirale – nuolat sugrįžtant ties tam tikromis temomis?Kaip ir kiek Lietuvoje gyvenusi žydų bendruomenė galėjo daryti įtaką (jeigu apskritai tai buvo įmanoma) dialogo tarp dviejų tautų klostymąsi, savitarpio supratimo radimąsi ir stiprėjimą?Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto lektoriumi, dr. Linu Venclausku.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl mūzos Klėjos bendradarbiai mėgsta futbolą? Gal į šį klausimą mums gali padėti atsakyti Nyderlandų istorikas Johanas Huizinga? Šis mokslininkas yra parašęs knygą „Homo ludens“, kurioje aptarė žaidimą kaip svarbiausią žmonijos kultūros elementą. O kiek pomėgis žaisti futbolą iš tiesų galėjo tapti kultūros ir kitų gyvenimo formų kūrybos paskata? Ar šį žaidimą būtų galima pavadinti vidaus politikos instrumentu, tarptautinių santykių įgyvendinimo metodu ar gal net karo sublimacijos forma? Kada šis žaidimas padeda formuoti ir tuo pačiu - suprasti konkrečios visuomenės tapatybę?Ar įmanoma XX-ojo amžiaus istoriją papasakoti per, tarkim, dešimt futbolo rungtynių?Kiek yra tiesos žodžiuose, jog Pirmojoje Lietuvos Respublikoje buvo padaryta lemtinga klaida vietoj futbolo kultūros puoselėjimo susitelkiant ties krepšiasvydžiu. Ar tokie svarstymai turi pagrindo? Jeigu taip - ar Lietuvos (futbolo) istorija galėjo pasukti kitu keliu, jeigu vietoj krepšinio būtume išmokę mitriai spardyti kamuolį? Gal Lietuvos futbolo rinktinė tokiu atveju XXI a. galėjo žaisti panašiame lygyje kaip Urugvajaus rinktinė?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojais dr. Norbertu Černiausku, dr. Dovile Troskovaite ir Lietuvos istorijos instituto doktorantu Robertu Každanu.Ved. Aurimas Švedas

Kokie iššūkiai laukia istorikų ir istorikių, kurie nori imtis tirti „nematomus“ Vilniaus gyventojus: prostitutes, elgetas, bedarbius?Kaip galima apibūdinti Vilniaus ūkinę padėtį po Pirmojo pasaulinio karo? Kodėl Vilnius ir Vilniaus regionas ekonomine prasme buvo labiausiai atsilikęs Lenkijos regionas? Kaip Vilniaus (neturėjusio tarpukario epochoje didelių pramonės centrų) „bedarbystės statistika“ atrodo ją lyginat su Katovicais, Kelcais, Lodze, Lvovu?Kodėl Vilnius XIX amžiuje buvo vadinamas „elgetų fabriku“? Ar elgetavimas buvo legalus „verslas“?Kiek ir kokių socialinių mechanizmų buvo sukūrusi to meto visuomenė, siekdama padėti į sunkią situaciją arba į visuomenės gyvenimo užribį patekusiems vilniečiams – bedarbiams ir elgetoms?Koks galėtų būti tarpukario epochoje Vilniuje prostitucija užsiiminėjusių moterų socialinis portretas? Kaip reikėtų suprasti tuo metu egzistavusią prostitučių klasifikaciją - „legalios“, „proginės“, „visos kitos“? Kiek kainavo prostitučių paslaugos? Kaip reikėtų įvertinti atlygį, gaunamą prostitutes, lyginant su to meto kainomis? Ką tikro galima pasakyti apie tarpukario Vilniuje veikusius viešnamius? Kodėl Tilto gatvėje esantis viešnamis „Tetos rožės namai“ buvo laikomas „ekskliuzyvine įstaiga“?Pokalbis Lietuvos istorijos instituto mokslininke, dr. Vitalija Stravinskiene..Ved. Aurimas Švedas

Kaip prasidėjo Gražinos Arlickaitės kelias į kino pasaulį? Ką visą gyvenime su kinu ir kine praleidusiam žmogui reiškia kino sąvoka? Amatą? Darbą? Egzistencijos formą?Ar galima būtų teigti, jog „Scanoramos“ gimimas tapo jos kūrėjos asmeniniu egzistenciniu manifestu, rodančiu, jog ši moteris siekė išsilaisvinti iš senųjų įžadų ir tuo pačiu – davė naujus, susiedama savo gyvenimą su „Scanorama“?Ar skiriasi tai, kaip kinotyrininkė ir kaip festivalio vadovė bei jo programos formuotoja žiūri Kanuose arba kokiame nors kitame festivalyje rodomą kino filmą? „Scanorama“ 2003-aisiais gimė kaip „Šiaurės šalių kino festivalis“, o 2009-aisiais, kuomet Vilnius buvo Europos kultūros sostine, „Scanorama“ tapo „Europos šalių kino forumu“. Kas leido išlaikyti „Scanoramos“ savitumą ir tapatybę festivaliui plečiant aprėptį nuo šiaurės į pietus, rytus ir vakarus?Kaip išsivystė festivalio konkursinių programų formavimo koncepcija – nuo „Naujojo Baltijos kino“ (kuris šiais metais vadinsis „Europos blyksniais“) iki 2022-ųjų festivalio naujienos – „Scanoramos“ ilgametražių kino filmų konkurso?Viena iš svarbiausių, pamatinių festivalio „Scanorama“ programų vadinasi „Kertant Europą“. Egzistuoja stereotipas, kad Holivudinis kinas, kaip taisyklė, pasiūlo puikią pramogą – dėmesį prikaustantį pasakojimą. Tačiau išėję iš salės po tokio filmo mes dažniausiai nieko neprisimename. O štai europietiški filmai, anot kito stereotipo, dažniausiai siūlo imtis rimtų klausimų svarstybų, tačiau arthouse’ą kuriančių filmų kūrėjų pasirenkama pasakojimo forma vidutiniam statistiniam žiūrovui tampa kančia. Ar tikrai šiuo atveju nėra jokios galimybės surasti aukso vidurį? O gal europietiškas kinas gali tuo pat metu būti ir gilus, ir draugiškas žiūrovui?Pokalbis su kinotyrininke, festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir vadove dr. Gražina Arlickaite.Ved. Aurimas Švedas

Kiek lietuvių istoriografijai pažįstamos šeimos, motinystės, o taip pat - vaikystės senojoje Lietuvos valstybėje temos?Istorikai teigia, jog vaikai visais laikais buvo brangi ir neatsiejama šeimos dalis, tačiau pats vaikystės reiškinys per amžius patyrė ne vieną pokytį. Apie kokius svarbiausius pokyčius vaikystės (ir „požiūrio į vaikystę“) istorijoje galima kalbėti? Kodėl vienas iš svarbiausių pokyčių minėtoje srityje vyko Apšvietos epochoje?Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio parašyti žodžiai žmonai Marijai Kazimierai apie 1667 m. gimusį sūnų Jokūbą skamba taip: „Lai tik būna sveikas“. Kodėl kūdikio laukimas, jo gimimas ir pirmieji mažo žmogaus gyvenimo mėnesiai bei metai senojoje Lietuvos valstybėje buvo ypatingas, nerimo ir įtampos kupinas, laikas? Kiek vaikų būdavo pasiturinčio, įtakingo, aukštas pareigas senojoje Lietuvos valstybėje užimančio didiko šeimoje, tarkim, XVI arba XVII amžiuje? Ar galima ką nors tikro pasakyti apie to meto vaikų mirtingumą? Kodėl tik Renesanso epochoje netektį išgyvenę tėvai pradėjo įamžinti vaikelio atminimą, daugiausia antkapiais? Ar tai reiškia, kad anksčiau vaikų netektis nebuvo pažymima specialiomis atminties vietomis?Ar galima kalbėti apie vaikų drabužių madas? Kaip jos klostėsi ir kito?Kaip senosios Lietuvos valstybės elitas ruošė vaikus suaugusiųjų gyvenimui? Kokių dalykų šie vaikai mokyti, kokius gebėjimus jiems siekta ugdyti?Ar mes, XXI-ojo amžiaus žmonės, galime ko nors pasimokyti iš senosios Lietuvos valstybės gyventojų patirties, kaip reikia auginti ir ugdyti vaikus?Pokalbis su istorikėmis, prof. Ramune Šmigelskyte-Stukiene ir dr. Rasa Leonavičiūte-Gecevičiene, Valdovų rūmuose eksponuojamos parodos „Nerūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ kuratore.Ved. Aurimas Švedas(nuotr.©valdovurumai.lt)

Pokalbio atskaitos tašku yra karštosios, prieš mūsų akis besiskleidžiančios, istorijos keliamos stiprios emocijos bei jų įtaka mūsų gebėjimui mąstyti, suprasti pasaulį, priimti sprendimus, būti empatiškiems Kito patiriamam skausmui.Rusijos karas prieš Ukrainą Europos demokratijoms yra iššūkis ne tik tradicine prasme (saugumas, ekonomika, pabėgėliai, etc.), bet ir visiškai nauju aspektu. Tai yra pirmas gyvai transliuojamas karas – ilgos trukmės traumuojantis istorinis įvykis – Europos demokratinėms visuomenėms. Kokių naujų kompetencijų iš politikų, žiniasklaidos, karybos ekspertų, politikos apžvalgininkų ir viešųjų intelektualų reikalauja ši nauja – buvimo karštosios istorijos akivaizdoje - situacija?Ar dramatiškos istorijos vyksmą stebintiems žmonėms įmanoma „nevaidinti ekspertų“, kai dalis informacijos lengvai pasiekiama ranka, įsiaudrinus norisi daryti skambius apibendrinimus, o viešoji nuomonė vertina konkrečių įžvalgų teisingumą suskaičiuodama emocijos „patinka“ arba „nepatinka“ raiškos atvejus? Kaip ribinėse situacijose atsidūrusiam (arba šių situacijų transliacijas stebinčiam) žmogui pavyksta atsispirti norui paaiškinti sudėtingus dalykus tuo pačiu juos supaprastinant?Pastaruoju metu karo akivaizdoje visuomenė dažnai jaučia baimę. Ką ši emocija su mumis daro?Kodėl kai kurie sugriovimų ir žūčių vaizdai ką tik baimės ataką patyrusiai visuomenei kartais sukelia ekstazę? Kas tokiomis ekstazės akimirkomis su mumis vyksta?Kokio veiksmo nupirkus droną Bayraktar neatlikome kaip visuomenė ir kodėl tai nėra gerai?Ar išvarginti emocijų sūpuoklių mes dar turime jėgų įsivaizduoti, kaip gyvensime po karo?Pokalbis su politologu, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Deividu Šlekiu ir teisininke, visuomenės aktyviste Emilija Švobaitė.Ved. Aurimas Švedas

Vienas įdomiausių ir dramatiškiausių epizodų Rusijos – Lietuvos santykių istorijoje yra Nepriklausomybės atgavimo laikmetis. Jame itin svarbų vaidmenį atliko vienas asmuo – Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Kaip suveikė „Landsbergio faktorius“ Rusijos ir Lietuvos istorijos „svarstyklių“ akivaizdoje? Ilgą laiką V. Landsbergio oponentams atrodė, kad šio asmens deklaruotos vertybinės politikos (paremtos tiesos ir teisingumo kategorijomis) vektorius mūsų valstybei „kainuoja per brangiai“ ir esą sukelia daug keblumų. O kaip apsisprendimas savo veiksmus grįsti tiesa ir teisingumu atrodo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ir Europą akivaizdoje?Rusijos politikai, intelektualai, kultūros ir meno pasaulio atstovai mėgsta samprotauti apie esą „mįslingą rusišką sielą“, „ypatingą Rusijos civilizacinį kelią“ ir, savaime aišku, „apie rusiškos sielos supratimo neįmanomybę“. O gal viskas yra kiek paprasčiau, gal tai tiesiog dūmų uždanga, skirta pridengti Rusijos civilizacinės raidos ypatumus? Kiek prasmingos diskusijos apie Lietuvos dangaus užvėrimą rusiškajai kultūrai? Kodėl jaudindamiesi dėl Fiodoro Dostojevskio tekstų likimo mes dažniausiai neatkreipiam dėmesio į tai, jog vis dar gyvename veikiami rusiškosios informacinės erdvės, kuri mus dosniai aprūpina baimės jausmu, paralyžiuojančiu valią veikti?Kokia mąstymo klišė mums vis dar trukdo suprasti Rusijos karo eigą ir tikėtiną jo baigtį? Kodėl Lietuvos visuomenei nereikėtų pernelyg susitelkti į žaidimą, kuriame auksinė žuvelė išpildo visus norus?Pokalbis su istoriku, mitologu, filosofu, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriumi Vytautu Ališausku.Ved. Aurimas Švedas

Kur prasideda ir baigiasi Rusija? Pastarąjį klausimą užduoda mokslininkai, siekiantys suvokti, kaip formuojasi Maskvos užsienio politika ir kodėl ji yra būtent tokia, kokia yra. Ar 2022 m. vasario 24 ir rugsėjo 30 d. riboženkliai leidžia mums aiškiau suprasti, ką Kremliuje susitelkę žmonės laiko jų esą kuriamos Rusijos imperijos ribomis?Kokiu būdu Lietuvai pavyko tapti dviejų prestižinių geopolitinių „klubų“ – ES ir ypač NATO – nare? Kodėl Rusija nesugebėjo sutrukdyti šiems procesams? O gal – neturėjo galimybių? Arba Lietuva tiesiog praslydo tarp aštrių rifų, nes itin palankiai susiklostė konjunktūros?Kaip per trisdešimt du Nepriklausomybės metus Lietuvos politinis elitas bandė spręsti iš esmės blogų santykių su Rusija problemą? Kokios strategijos buvo kuriamos? Kokių kompetencijų iš Lietuvos užsienio politikos strategų reikalauja nauja realybė, susiklosčiusi Rusijai pradėjus antrąjį karo etapą Ukrainoje?Kiek yra teisingas apibendrinimas, jog keletą pastarųjų metų Vladimiras Putinas, patekęs į užsienio politikos akligatvį, siekdavo savo problemas išspręsti didindamas statymus ir kurdamas naujas aštrias krizes? Kokį vaidmenį šių statymų didinimo „metodikoje“ iki šiol atlikdavo baimės resurso naudojimas? Koks yra Lietuvos atsparumas šios agresyvios politikos akivaizdoje?Ar tiesa, jog iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Rusijos Federacija turėjo manevravimo ir netgi atsitraukimo galimybę, o dabar tiek Maskva, tiek Kijevas (tiek Vakarai) įžengia į nežinomybės, improvizacijų ir ypatingos rizikos zoną?Ar yra galimybių, kad Rusijos prieš Ukrainą taps paskutiniu imperiniu karu? Kokioms aplinkybėms susiklosčius šis mūsų noras galėtų tapti realybe? Kuo prie tokio įvykių scenarijaus susiklostymo galėtų prisidėti Lietuva?Pokalbis su dviem politologais, dirbančiais Vilniaus uiversiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – prof. Dovile Jakniūnaite ir prof. Gediminu Vitkumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie tai, ką reiškia būti ambasadoriumi Rusijos Federacijoje – šalyje, kurios valdžios koridoriai dažnai primena klaidžius labirintus, o visuomenės gyvenimas plėtojasi lyg romano „Alisa stebuklų šalyje“ puslapiuose.Kokią įtaką Lietuvos diplomatų veiklai Rusijos Federacijoje iki 2022 metų vasario darė Europos Sąjungos suformuluoti penki bendravimo su šia šalimi principai? Kaip ambasadoriai, priversti daug laiko praleisti steriliuose profesiniuose „burbuluose“, ieško galimybių suprasti, kuo kvėpuoja paprasti Rusijos Federacijos gyventojai? Kiek Lietuvos diplomatai iki šiol turėjo galimybių bendrauti su įvairiuose šios šalies regionuose gyvenančiais lietuviais?Kaip per paskutinį dešimtmetį, veikiant intensyviai indoktrinacijai, pasikeitė Rusijos visuomenės mentalitetas? Kiek ši savivokos kaita leido Kremliui siekti savo agresyvių tikslų kaimynų, visų pirma Ukrainos, atžvilgiu? Kokia Rusijos Federacijos visuomenės dalis iš tikrųjų nuoširdžiai (ne deklaratyviai) palaikė antrąjį karo prieš Ukrainą etapą, prasidėjusį prieš septynis mėnesius?Kaip pasikeitė Lietuvos Respublikos ambasadoriaus situacija Rusijos Federacijoje 2022 metų vasario 24-ąją?Pokalbis su diplomatu, Lietuvos ambasadoriaus pareigas Rusijos federacijoje nuo 2020-ųjų iki 2022 birželio 2 d. ėjusiu Eitvydu Bajarūnu.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio epicentre – keletas pirmųjų Nepriklausomybės epochos metų, kurie buvo kupini dramatiškų įvykių bei iššūkių žmonėms, formavusiems Lietuvos užsienio politikos strategiją ir ieškojusiems galimybių Vilniaus bei Maskvos sambūviui.Kokiame tarptautiniame kontekste atsidūrė Kovo 11-ąją atgimusi Lietuvos valstybė? Kokią įtaką Lietuvos situacijai darė „nežinomi nežinomieji“?Kiek efektyvi buvo Michailo Gorbačiovo pasirinkta Lietuvos spaudimo priemonė – ekonominė blokada? Kas iš tikrųjų Maskvoje rašė Sausio 13-osios dramos scenarijų?Kas buvo sunkiausia Lietuvos delegacijai derantis su Rusijos Federacijos atstovais dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų sutarties (pasirašytos 1991 m. liepos 29 d.) teksto?1991 m. rugpjūčio 19 d. prasidėjo karinis pučas Maskvoje. Juo buvo bandyta užkirsti kelią Sutarties dėl naujos Suverenių valstybių sąjungos, kuri turėjo panaikinti Sovietų Sąjungą, pasirašymui 1991 m. rugpjūčio 20 d. Kas Maskvoje įvyko? Kaip šie įvykiai keitė situaciją Vilniuje?1991 m. rugsėjo 8 d. Boriso Jelcino pasirašytą Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos grafiką galima vertinti kaip simptomą, jog šios valstybės raidoje įvyko reikšminga slinktis, ilgainiui esmingai paveikusi Maskvos ir Vilniaus santykius. Kuo svarbi pastaroji data ir kas įvyko prieš kariuomenės išvedimo grafiko pasirašymą?Pokalbis su politiniu veikėju, ambasadoriumi, ekonomistu Valdemaru Katkumi.Ved. Aurimas Švedas

Kokios buvo pačios svarbiausios užduotys užsienio politikos sferoje, kurias sprendė Lietuvos Respublika pirmaisiais savo egzistavimo metais? Kaip aukštai šiame lietuviškosios diplomatijos namų darbų „reitinge“ buvo santykių su Maskva kūrimas? 1920 m. liepos 12 d. pasirašyta Lietuvos Taikos Sutartis su Rusija. Pirmuoju šios sutarties straipsniu Sovietų Rusija pripažino nepriklausomą Lietuvos valstybę su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisakė visų Rusijos suvereniteto teisių į lietuvių tautos teritorijas. Ar šią sutartį reikia be išlygų laikyti diplomatine Lietuvos sėkme? Kur glūdi pastarosios sutarties sudarymo potekstės, reikšmingos Maskvai? Ar bolševikai iš viso galvojo laikytis savo įsipareigojimų?Koks būtų Lietuvos likimas, jeigu 1920-aisiais rugpjūčio mėnesį prie Vyslos nebūtų sumušti Michailo Tuchačevskio vadovaujamos Raudonosios armijos daliniai? Kiek būtų teisinga teigti, jog „stebuklas prie Vyslos“ kartu atvėrė naujas galimybes ir Lietuvos valstybei?Kokie faktoriai suformavo ganėtinai ankštą koridorių, kuriuo judėjo Lietuvos užsienio politikos architektai visą tarpukario epochą?Kokias svarbiausias klaidas padarė Lietuvos politinis elitas santykiuose su Maskva? Kada Maskvos spendžiami spąstai Pirmajai Lietuvos Respublikai galutinai užsitrenkė? O gal tarpukaryje egzistavusi Lietuvos valstybė turėjo galimybių išvengti sunaikinimo?Sugriovusi Lietuvos Respubliką sovietų valstybė toliau kovojo su jos istorija ir atmintimi. Šią kovą XXI a. nuosekliai tęsia ir putinizmo ideologiją aptarnaujantys istorikai, žurnalistai, propagandistai. Į kokias temas yra nukreiptos informacinio karo atakos, siekiant suklastoti ir diskredituoti Pirmosios Lietuvos Respublikos istoriją?Su kokiais svarbiausiais iššūkiais iki šiol susidurdavo ir, tikėtina, ateityje susidurs Lietuvos istorikai, siekiantys tyrinėti Sovietų Rusijos bei Lietuvos Respublikos santykius tarpukario epochoje?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Zenonu Butkumi ir ambasadoriumi bei istoriku, profesoriumi Alfonsu Eidintu.Ved. Aurimas Švedas

Ar galima teigti, jog skirtingas Lietuvos ir Rusijos „istorinis DNR“ tiesiog užprogramavo Maskvos ir Vilniaus konkurenciją, nuolat išvirstančią į karines priešstatas? Kitaip sakant – Maskvai iš principo buvo nepriimtinas Vilniaus, kaip antitezės jos kuriamai despotijai, egzistavimo faktas?Kada LDK valdovams kovojant su Maskva pavyko sukurti karinį pleištą ir įvaryti į rytų slavų pasaulį?LDK ir Maskvos konfrontacijos istorija – tikras lobynas kontrafaktinės istorijos mėgėjams, keliantiems klausimą: o kas būtų, jeigu...? Ar prasminga būtų svarstyti tokią alternatyvą: Abiejų Tautų Respublika turėjo galimybių atsilaikyti iki Napoleono Bonaparto karų pradžios ir stoti jo pusėje į kovą prieš Maskvą, o tada...?Kada Maskvos ir Vilniaus nuolatinės konkurencijos bei kovos lauke ėmė ryškėti Maskvos persvara? Ar tiesa, jog lietuvių ne sykį graudžiomis ašaromis aplaistyta Liublino unija buvo sudaryta ne todėl, kad Lenkija lietuvius privertė prie jos jungtis, o kad Rusija (vis didėjantis jos spaudimas ir ryškėjantis jėgų disbalansas) nepaliko Lietuvai jokios kitos išeities?Kalbėdami apie Abiejų Tautų Respublikos sunaikinimą ir senosios Lietuvos valstybės likimą istorikai vardina įvairias išorines ir vidines priežastis. Pastaruoju metu vis dažniau užsimenama apie (kalbant šiandienos žargonu) „ukrainietiškąjį faktorių“, o būtent – kad lietuviai ir lenkai nesutiko su galimybe, jog Respubliką sudarytų ir valdytų ne dvi, o trys tautos. Ar tokiai – trilypei sąjungai – būta realių galimybių?Rusijos karas prieš LDK vyko ir iki šiol vyksta istorijos bei atminties plotmėse. Ką ir kaip istorikai turėtų nuveikti šiose – istorijos bei atminties – plotmėse gindami senosios Lietuvos valstybės ir Abiejų Tautų Respublikos žmonių atminimą?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Alfredu Bumblausku.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis su Tautinių bendrijų tarybos pirmininku Daumantu Levu Todesu apie įvairius, nuosekliai be didelio šurmulio daromus šio žmogaus darbus, kurie papuošia mūsų gyvenimus, daro juos šiek tiek šviesesniais ir jaukesniais. Kaip režisieriui Almantui Grikevičiui gimė filmo „Nusišypsok mums, Viešpatie“ sumanymas, vėliau virtęs legendiniu tapsiančio spektaklio kontūrais? Kodėl režisierius Rimas Tuminas iš pradžių netikėjo sumanymu paversti rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romanus teatro spektakliu? Kokios aplinkybės lėmė, kad „Nusišypsok mums, Viešpatie“ buvo atgaivintas Vachtangovo teatre?Kuo išskirtinis yra Grigorijaus Šuro rankraštis, rašytas 1941-1944 metais Vilniaus gete ir stovykloje „Kailis“, į kurią Šuras pateko likviduojant Vilniaus getą (šis dienoraštis knygos pavidalu pasirodė 1997-aisiais)? Kaip netoli Žydų g. 3 namo 1997 m. buvo pastatyta nedidelė skulptūra „Išminčius“ (skulptorius Mindaugas Šnipas), skirta pagerbti netoliese XVIII a. gyvenusį Vilniaus Gaoną – vieną iš paskutiniųjų didžiųjų Talmudo žinovų, taip iš nebūties sugrąžinant menininko Teodoro Valaičio sumanymą?Kaip paroda „Kadišas medinėms Lietuvos sinagogoms“ (2012-2017-aisiais keliavusi po Lietuvą, Lenkiją, Izraelį, Švediją ir Rusiją) tapo ne tik svarbiu medinių sinagogų Lietuvoje būklės tyrimu, bet ir išprovokavo kai kurių iš jų atkūrimo darbus?Kaip Žemaitijos istorijos puoselėtojo Jakovo Bunkos skulptūros „Platelių Mozė, pastatytos ant Jazminų kalno šlaito 1986-aisiais, liūdnas likimas paskatino imtis parodos „Mozės klajonės“?Pokalbis su Tautinių bendrijų tarybos pirmininku Daumantu Levu Todesu.Ved. Aurimas Švedas

2022 m. rugpjūčio 20 d. futbolo klubo „Žalgiris“ Facebook’o paskyroje atsirado toks užrašas: „1982 metais Žalgiriui kovojant dėl patekimo į aukščiausią lygą įvairiuose stadiono sektoriuose pradėjo būriuotis aktyviausi aistruoliai Pirmą kartą, kiek pamena to meto liudininkai, į vieną vietą palaikyti komandos jie susirinko prieš 40 metų rugpjūčio 20 dieną rungtynėse prieš Maskvos „Lokomotiv“. Po trijų metų šis fanų judėjimas apsistojo Pietų IV sektoriuje ir ten pasiliko ilgam...“Ar tikrai mes galime 1982 m. rugpjūčio 20-ąją dieną laikyti aktyvaus fanų judėjimo Lietuvoje pradžia? Kaip Pietų IV-oji iš futbolo stadiono sektoriaus virto bendruomene? Ar galima kalbėti apie Pietų IV-ąją kaip apie fenomeną, formuojantį pasaulėžiūrą?Ar įmanoma nupiešti Pietų IV-osios tribūnoje besilankančių žmonių kolektyvinį portretą ir ar tam portretui tiktų sąvoka „subkultūra“? Ar Pietų IV-osios žmones reikėtų vadinti „ultromis“? Koks yra ultrų ir futbolo chuliganų santykis?Kokius metus reikėtų laikyti Pietų IV-osios aukso amžiumi? Ir kada Pietų IV-osios bendruomenei buvo sunkiausi laikai?Kaip Pietų IV-osios žmonės vertina Lietuvos futbolo nepriklausomybės tris dešimtmečius?Pokalbis su ekonomistu Mariumi Ramanausku, viešosios įstaigos Futbolo klubo „Žalgiris“ valdybos nariu Ramūnu Čepaičiu, žurnalistu bei knygos „Anapus futbolo aikštės“ autoriumi Ingvaru Butautu ir sociologu Karoliu Jonučiu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl istorikai, gebantys atskleisti sudėtingiausias praeities paslaptis ir atsakyti į klausimą „kas nutiko?“, dažnai pasijunta bejėgiais susidūrę su atminties plotme, mėgindami suprasti ką, kaip ir kodėl mes prisimename apie nutikusius dalykus.Kas yra atminties vieta? Kaip atminties vietos gimsta, kokiu būdu jos įkraunamos tam tikrais pasakojimais bei emocijomis, kaip tokios vietos auga, kinta, pagaliau – miršta?Kokie svarbiausi ir sunkiausi iššūkiai laukė istoriko, ėmusio tirti Panerių kaip smurto teritorijos ir atminties vietos biografiją?Ar tikrai Panerių istorijoje galima pamatyti plačius kontekstus, skirtingose epochose įgyvendintą istorijos politiką, ją pagrindusią ideologiją, o taip pat dėl tos politikos ilgainiui susiklosčiusias skirtingas istorinės kultūros formas?Kodėl Panerių memorialas ilgus metus ir dešimtmečius tiek architektūriniu, tiek ir muziejiniu požiūriu buvo plėtojamas taip silpnai?Kodėl Paneriai XXI a. Lietuvos visuomenei yra vis dar neatrasta, nesuaktualinta, naujomis prasmėmis neįkrauta vieta?Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema iš pirmo žvilgsnio keista – zombių apokalipsės vaizdinys mūsų kolektyvinėje vaizduotėje. Kita vertus, pati zombių kaip daugiareikšmio simbolio tema „Istoriko teritorijai“ nėra nauja. Kaip antai, dar 2019-ųjų balandžio mėnesį kartu su filosofu dr. Viliumi Bartninku laidoje įvairiais aspektais aptarinėtas amerikiečių kabelinės televizijos AMC serialo „Vaikščiojantys negyvėliai“ fenomenas.Na o šiandien sugrįžti ties zombių tema paskatino ką tik pasirodęs Viktor Denisenko romanas „Vilniaus apokalipsė“.Ką simbolizuoja zombiai šiuolaikinėje kultūroje? Ar tikrai šou pasaulyje ir mūsų kolektyvinėje vaizduotėje zombiai nugalėjo vampyrus (triumfavusius 2005-2008 metais viso pasaulio paaugliams skaitant Stephenie Meyer knygų „Saulėlydis“ ciklą)?Ar zombių metaforos panaudojimas įmanomas rašant politinį komentarą XXI amžiuje? Kiek prasmingos sąsajų tarp COVID-19 pandemijos ir zombių apokalipsės paieškos? Ar Rusijos Federacijos karinėms pajėgoms ir jos veiksmus pateisinantiems propagandistams pradėjus naudoti „Z“ raidę derėtų prisiminti Max Brooks romaną „Pasaulių karas Z“?Kaip rašant romaną apie zombius įmanoma spręsti originalaus turinio ir formos problemą?Pokalbis su žurnalistu, Vilniaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentu Viktor Denisenko.Ved. Aurimas Švedas

Atspirties tašku pokalbiui tapo Vilniaus muziejuje liepos pabaigoje atidaryta paroda, pasakojanti apie vilniečių būsto revoliuciją, esmingai pakeitusią miesto gyventojų kasdienybę. Kodėl lūžiu laikoma XIX amžiaus pabaiga–XX amžiaus pradžia? Kokios technologinės inovacijos, kokia įranga atsirado vilniečių butuose tuo metu? Nepaisant skambaus „revoliucijos“ termino, svarbiausių buitinių patogumų diegimas į vilniečių butus tęsėsi maždaug penkiasdešimt metų. Kodėl šis procesas vyko taip lėtai?Kiek besirūpinant komforto ir sanitarijos klausimais vilniečiai XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje turėjo galimybių sekti interjerų madas? Kaip miestiečiai sužinodavo apie tai, kas yra madinga, tarkim, Varšuvoje, Paryžiuje arba Berlyne? 1908 m. Vilniuje įsikūrė būsto įrengimo draugija, kuri po metų surengė parodą ir išleido katalogą. Ką reikšmingo nuveikė ši draugija?Šiandien dažnas vilnietis, kurdamas savo buto interjerą, yra linkęs konsultuotis su dizaineriais. Ar XIX-XX a. sandūroje būta panašaus pobūdžio paslaugų teikiančių žmonių? Ar galima nurodyti kokį nors to meto vilniečių butą, laikytą stiliaus ir modernumo etalonu, savotiška siekiamybe, į kurią norėjosi orientuotis ir kiti?Pokalbis su menotyrininkėmis ir parodos „Apie patogumą ir grožį. Pokyčiai vilniečių namuose 1870-1918 metais“ kuratorėmis dr. Dalia Klajumiene ir dr. Dalia Bagušinskaite.Ved. Aurimas Švedas

1992-aisiais pasirodė Dariaus Kuolio knyga „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, Barokas“, atvėrusi Lietuvos visuomenei duris į LDK rašytinio palikimo erdvę. Kaip filologas ryžosi ateiti į į istorikų teritoriją ir kodėl jis (kai kurių kolegų nuomone) visą gyvenimą rašo tą pačią knygą tyrinėdamas LDK epochoje gimusius tekstus ir juose besiskleidžiančis pasakojimus?Kas būdinga senojoje Respublikoje gimusiam pasakojimui apie valstybę ir visuomenę, kokias idėjas ir vertybes šis pasakojimas steigia?Šiandien mąstant apie XX a. Lietuvos visuomenės santykį su LDK egzistuoja dvi nuomonės: tarpukaryje egzistavusi valstybė su savo pirmtake neturėjo nieko bendro, tai buvo esmiškai kitokia realybė, sukurta modernios lietuvių tautos. Tuo tarpu antrosios nuomonės šalininkai įžvelgia daugybę įvairių jungčių tarp LDK ir Kauno Lietuvos (bei mūsų laikų). Kurią pusę vertėtų palaikyti šiame ginče? Kaip gimė ir plėtojosi jungtys tarp senosios ir jaunosios Lietuvos?Ar tyrinėjant tolimos praeities žmones galima jiems jausti kokius nors jausmus? Kaip ir kada įmanomas amžininkų ir protėvių dialogas? Ką svarbaus gali papasakoti mums, XXI amžiaus žmonėms, LDK piliečiai? Kiek įkvėpimo ir tvirtybės mums gali suteikti Respublikos subrandinti pasakojimai despotijų kilsmo, Rusijos visuomenės pasidavimo fašistinėms idėjoms, siaubingo karo akivaizdoje?Pokalbis su kultūros istoriku, filologu doc. dr. Dariumi Kuoliu, ką tik išleidusiu akademinių ir eseistinių tekstų knygą „Apie Respubliką. Iš archyvų ir ambonų“.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Urugvajuje gimusį žurnalistą, rašytoją, svajotoją ir maištininką Eduardo Galeano (1940-2015), kurio kūryba peržengia įprastų literatūros žanrų ribas, nes joje susipina istoriniai faktai ir vaizduotė, magiškasis realizmas ir socialinė bei politinė kritika.Kiek reikia žinoti E. Galeano biografiją tam, kad suprasti ką ir kaip jis rašė?Kai kuriems kritikams atrodė nepatogiu E. Galeano siekis literatūrinį pasakojimą sujungti su savo idėjų bei vertybių manifestavimu. Todėl neretai šio urugvajiečio tekstai priimami kaip „pernelyg atviri“ arba „pernelyg kontraversiški“. Ar tikrai E. Galeano mąstymo bei kalbėjimo stilius šį rašytoją padarė atpažįstamu, bet kartu ir trukdė jam tapti itin populiariu Vakaruose?„Aš esu rašytojas, apsėstas troškimo atsiminti“, vieną kartą pasakė E. Galeano, tuo pat metu pridūręs, kad atsiminti jis trokšta „visų pirma Pietų Amerikos istoriją, žemyno kuris yra pasmerktas užmarščiai“. Kaip savuosiuose tekstuose E. Galeano prisimena ir pasakoja mums Pietų Amerikos istoriją?Kuo išskirtinė yra jo knyga „Dienų vaikai“?Pokalbis su Eduardo Galeano knygos „Dienų vaikai“ vertėja Giedre Steikūnaite.Ved. Aurimas Švedas

Mes esame tyrinėję savo pirmojo Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus biografiją, tačiau daug ko apie šį asmenį vis tiek nežinome. Kaip antai, nežinome ar Daukantas iš tiesų pėsčias 1814-aisiais keliavo į Vilnių siekti mokslo? Antra mįslė susijusi su Jono Šliūpo pasakojimu apie Daukanto pasižadėjimą gyventi vien tik dėl gero savo žmonių po to kai jis esą vienoje Vilniaus bažnyčioje išgirsta nuliūdusių žmonių pokalbį išklausius mišias lenkų kalba. Trečias pasakojimas, kuris visuomet lydi Daukantą yra jo vienišystė (sutariama, kad Daukantas buvo nevedęs) ir skurdas, kuriame jis gyveno esą atsidavęs vien tik Lietuvai ir tėvynės istorijai.Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos ir ką jie pasako mums tiek apie Daukantą, tiek ir apie mūsų santykį su juo?Kodėl Daukantas sąmoningai daug dalykų slėpė? Kodėl juodraščiuose niekada nerandame nei jo vardo, nei pavardės, juos identifikuoti dažnai tenka tik iš rašysenos? Kodėl kolegoms istorikams jis liepdavo neminėti savo vardo, kodėl ir jo knygos pasirašytos slapyvardžiais, kodėl neturime nė vieno jo žemaitiško ar aukštaitiško parašo? Kodėl jis niekada nerašė dienoraščio ir nepaliko nieko mums nepapasakojo apie save?Kodėl nepaisant informacijos apie šį asmenį trūkumo jį galima vadinti herojumi?Pokalbis su Simono Daukanto biografijos ir kūrybinio palikimo tyrinėtoju, kalbininku, Ilinojaus universiteto profesoriumi ir Lietuvos istorijos instituto moksliniu bendradarbiu Giedriumi Subačiumi.Ved. Aurimas Švedas

Ved. Aurimas Švedas

Kaip, kam ir kada pavyksta atsispirti poteriomanijai? O kaip užgriuvusius išbandymus šlove ir pinigais atlaikė rašytoja Joanne Rowling? Ką rodo patirtis – kada menininkams pavyksta neišsikraustyti iš proto išsipildžius jų drąsiausioms svajonėms ir gyventi daugiau – mažiau normalų gyvenimą? O kaip žinomiems, populiariems, turtingiems rašytojams pavyksta viešojoje erdvėje laviruoti tarp aštrių verslo, politinio korektiškumo ir atšaukimo kultūros rifų?J. Rowling 2020 m. birželio 6 dieną savo twiterio paskyroje pasidalino žinute apie translyčius asmenis ir ją pakomentavo. Kitame įraše ji išdėstė savo požiūrį į biologinę lyties sampratą. Ar galima teigti, jog viso labo keli J. Rowling komentarai radikaliai pakeitė jos kaip megapopuliarios rašytojos statusą šou versle?Ar ant prekystalių kada nors gali atsidurti J. Rowling knyga „Haris Poteris ir reabilitacijos nuo sužvaigždėjimo klinika?“Pokalbis su menotyrininku Ernestu Parulskiu, rašytoju ir komunikacijos specialistu Aidu Puklevičiumi, vertėja Elžbieta Kmitaite.Ved. Aurimas Švedas

Kultūrologas Michailas Jampolskis teigia: „Kai ideologijos žlugo, staiga kilo susidomėjimas fantasy. Manau, kad „Žiedų valdovas“ ir „Haris Poteris“ – tai mitologiniai didžiųjų ideologijų pakaitalai.“ Ar tikrai XXI amžiaus žmogui pasakojimas apie Harį Poterį yra sėkmingas didžiųjų ideologijų pakaitalas?Platonas yra pasakęs, kad filosofija prasideda nuo nuostabos jausmo. Šį jausmą, be jokios abejonės, yra patyrę visi, skaitę knygas apie Harį Poterį. Tačiau kai apie Hogvartsą ima postringauti rimti filosofai, norisi paklausti: kas čia vyksta?!Ar galima teigti, kad Vakarų visuomenę XXI a. užgriuvusių negandų ir išbandymų akivaizdoje Voldemorto ir Hario Poterio priešstata mūsų vaizduotei tapo savotišku raktu aiškinant tam tikrus šiandieninės politikos reiškinius ir procesus?O gal Joanne Rowling knygose nėra užkoduota jokių subtilių ir sudėtingų prasmių, todėl jos viso labo yra smalsių bei patiklių jaunųjų skaitytojų vilionė į pavojingą magijos ir okultizmo karalystę?Už ką žiobarai galėtų į teismą paduoti burtininkus? Ir kas šį teisminį ginčą turėtų moderuoti Lietuvoje: Prezidentas ar Ministrė Pirmininkė?Kokius Hogvartso burtus savo kasdienybėje galėtų pritaikyti vadinamasis „Homo Office“ – žmogus, patekęs į korporatyvinio pasaulio spąstus?Pokalbis su filosofu, prof. Aldžiu Gedučiu, teisininku ir rašytoju, prof. Justinu Žilinsku, vertėju ir redaktoriumi Pauliumi Garbačiausku, lektore ir rašytoja Daiva Ida Povilaite.Ved. Aurimas Švedas

Ką laimėjo ir ko, galbūt, neteko Joanne Rowling leidusi Warner Brothers kompanijai ekranizuoti savąsias knygas? Ar Holivudo sapnų fabrikas gali mums pasiūlyti formos ir turinio prasme įdomias knygų ekranizacijas?J.K.Rowling pardavė pirmųjų keturių knygų ekranizacijos teises už 1 milijoną svarų.Tačiau su viena sąlyga: filmuose pagrindinius vaidmenis turi atlikti britų aktoriai (išimtis buvo padaryti airiams, prancūzams ir Vidurio Rytų Europos aktoriams dėl konkrečių vaidmenų). Ar knygų autoriai (ypač sėkmingi debiutantai) dažnai kelia panašias sąlygas Holivudo studijoms?Kurti pirmąjį filmą garbė ir atsakomybė teko režisieriui Chris Columbus (nufilmavusiam tokius hitus kaip „Vienas namuose“ ir „Ponia Doubtfire“). Tuo tarpu, anot J.K.Rowling, jos pasirinkimas buvo režisierius Terry Gilliam. Ar šis „bjaurusis ančiukas“ galėjo sugadinti visą Hario Poterio franšizę sukurdamas menine prasme įdomų, tačiau komerciškai nesėkmingą filmą? O gal kompanija Warner Brothers net ir T. Gilliam būtų sugebėjusi priversti „neišsidirbinėti“?Ką daro menotyrininkai susidūrę su itin populiariais reiškiniais literatūroje ir kine, tokiais kaip J.K.Rowling knygos, virtusios holivudiniais filmais? Ar tai gali būti rafinuoto meno arba kino kritiko refleksijos objektas?Ar tikrai kino ekrane Haris Poteris mums pateikiamas kaip XXI amžiaus Mesijas? O ką mums pasakoja knygose ir filmuose atskleidžiami Hogvarste besimokančios Hermionos Įkyrėlės ir kitų mergaičių portretai? Ar su jomis norisi tapatintis?Pokalbis su menotyrininke, LRT Klasika radijo laidos „Iš balkono“ kūrėja Laima Kreivyte ir publicistu bei televizijos laidų kūrėju Ryčiu Zemkausku.Ved. Aurimas Švedas

Pirmoji knyga apie Harį Poterį, Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusi 1997-ųjų birželio pabaigoje, sukėlė sprogusios bombos įspūdį, o septynių romanų cikas (užbaigtas 2007-aisiais) prieš skaitytojų akis atvėrė ištisą pasaulį, kurį mielai tyrinėja ne tik vaikai bei paaugliai, bet ir suaugusieji.Kita vertus, Joanne K. Rowling rašydama savąsias knygas ėjo ganėtinai įprastu keliu: pagrindiniu pasakojimo herojumi yra paprastas, nelaimingas vaikas, vėliau paaiškėja jog jis turi ypatingų galių; pasakojimas kuriamas linijiniu principu; romane nuolat pabrėžiama gėrio ir blogio priešprieša; tekste yra aiški didaktinė potekstė. Tad kuo J. K. Rowling sužavėjo skaitytojus Didžiojoje Britanijoje?O kaip greitai pirmoji knyga apie Harį Poterį tapo populiari Lietuvoje, ją išvertus ir išleidus 2000-aisiais? Ar knygos perkamumą įtakojo dar po metų pasirodęs, pirmojo romano pagrindu sukurtas, filmas?Poteriadą yra išversta ne tik į 80 skirtingų pasaulio kalbų (įskaitant lotynų bei senąją graikų), bet ir... iš anglų į amerikiečių anglų kalbą. Ką, kiek ir kaip gali tekste keisti vertėjas, adaptuodamas pasakojimą konkrečios visuomenės poreikiams?J. K. Rowling, taip pat kaip kitiems dviems britų rašytojams Philip Pullman bei J. R. R. Tolkien, pavyko tai, kas kaip taisyklė didžiąjai daliai vaikų bei jaunimo rašytojų yra neįveikiama užduotis, o būtent – peržengti vaikų ir bendrosios literatūros ribą. Ko knygų serijoje apie Hario Poterio ir jo draugų nuotykius ieško suaugusieji?Kokie J. K. Rowling sprendimai verslo sferoje padėjo jai tapti milijardiere?Pokalbis „Alma littera“ įkūrėju Arvydu Andrijausku, vertėja Elžbieta Kmitaite ir vaikų literatūros kritike Egle Baliutavičiūte.Ved. Aurimas Švedas

Atspirties tašku šiam pokalbiui tapo dar 1936 metais išleista Nyderlandų istoriko Johano Huizingos knyga „Rytdienos šešėliuose: mūsų laikų dvasinės negalios diagnozė“. Tai tekstas kuriame išraiškingai aptariama Europos kultūros krizė, kaip dabar žinome, nemenka dalimi lėmusi Antrojo pasaulinio karo pradžią.Lietuvių kalba minėta J. Huizingos knyga pasirodė tik 2020-aisiais metais. Ne vienas „Rytdienos šešėlių“ skaitytojas, tikriausiai, patyrė keistą déjà vu jausmą ir tuo pačiu buvo priverstas užduoti klausimą; nejaugi tarp J. Huizingos ir mūsų laikų tiek daug panašumų, nejaugi XXI-ajame amžiuje europiečių gyvenimus taip pat dengia diktatūros ir kruvinų konfliktų pavojaus šešėlis?Pastaroji dilema sprendžiama pokalbio metu sklaidant J. Huizingos knygą ir kalbantis apie joje įvardintus istorijos greitėjimo, įvairių dalykų baimingo išryškėjimo ir beprasmio triukšmo, tiesos suvokimo nuosmukio, piktnaudžiavimo mokslu, amoralios valstybės teorijos taikymo mūsų gyvenime iššūkius.Pokalbis su politologu dr. Nerijumi Maliukevičiumi ir politikos antropologu dr. Arvydu Grišinu.Ved. Aurimas Švedas

Istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas yra suformulavęs tezę, jog po 1989-ųjų mes turėjome galimybę stebėti utopinio mąstymo (tokia forma, kokia šis mąstymas darė įtaką Vakarų istorijai nuo Thomo More’o knygos „Utopija“ publikavimo) pabaigą. Tiesa, minėtas mokslininkas daro prielaidą, kad XXI a. žmogus gyvena naujos utopinės mąstysenos radimosi sąlygomis, o ji esą neišvengiamai paveiks ir mūsų istorinę (auto)refleksiją. Ar mes tikrai pajėgūs kurti naujas utopijas? O gal patiriame ne tik klimato, ekonomikos, kultūros, bet ir vaizduotės krizę, nes nebesugebame sugalvoti įkvepiančių galimos ateities scenarijų? O tai, savo ruožtu, leidžia lyg virusui plisti distopiniams vaizdiniams.Mąstydamas apie šį košmarą kitas istorijos teoretikas Haydenas White’as teigia, jog galimu pabėgimo iš šiandienos distopijos būdų yra pasitraukimas į meno teritoriją. Ar mus tikrai gali išgelbėti muzika, teatras arba kinas? O gal tai dar viena naivi iliuzija?Šiandien daugeliui iš mūsų suabejojus visaapimančių vaizdinių, sistemų, totalinių pasakojimų galimybėmis, taip pat - pasaulį galinčių radikaliai ir iš esmės perkeisti revoliucijų idėja, belieka klausti – galbūt atsakymas yra pavienio žmogaus kūrybiško gyvenimo arba maištavimo galimybė?Pokalbis su filosofais dr. Kasparu Pociumi ir dr. Algirdu Fediajevu.Ved. Aurimas Švedas

Ar yra pagrindo teigti, jog XIX ir XX a. dalyvavimas sukilimuose bei karuose tapo svarbiu socialinio virsmo procesu, kurio metu moterys ėmė vaduotis iš stereotipinių socialinių vaidmenų? Kokią vietą sau 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimuose rado moterys? Ar jų vaidmuo kovoje dėl tėvynės laisvės šiuose sukilimuose kito?Ką istorikai žino apie moterų dalyvavimą Lietuvos kariuomenės kovose prieš bolševikus ir bermontininkus? Kaip aktyviai moterys Pirmojoje Lietuvos Respublikoje jungėsi prie šaulių organizacijos?„Per visą Lietuvos istoriją moterų vaidmuo niekada nebuvo toks ryškus, reikšmingas ir svarbus, kaip XX a. viduryje“, - konstatuoja istorikai kalbėdami apie partizanų karą. O kokį pėdsaką šiame kare paliko senolės, kovotojų motinos, merginos?Kaip reikėtų suprasti terminą „tyliosios kovotojos“, kuomet kalbame apie 1863-1864 m. sukilimo ir partizanų karo dalyves?Ką tikro galime pasakyti apie ypatingajame Gulago lageryje „Steplag“ vykusiame politinių kalinių Kengiro sukilime dalyvavusias moteris lietuves?Ko XXI amžiaus Lietuvos piliečiai, gyvenantys saugius, sočius ir santykiškai komfortiškus gyvenimus, gali pasimokyti iš istorijų apie moteris, kovojusias už teisę gyventi orius, laisvus, prasmės pripildytus gyvenimus?Pokalbis su istorikais dr. Mariumi Ėmužiu, dr. Olga Mastianica, dr. Aiste Petrauskiene, parodos „kovotoJOS XIX-XX a.“ kuratoriais.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Romo Kalantos auką ir šio žmogaus poelgio prasmę mums, gyvenantiems laisvoje Lietuvoje.Ką tikro žinome apie devyniolikmetį vaikinuką, kuris ryžosi pačiai radikaliausiai (kokia tik įmanoma) protesto formai – vardan laisvės idėjos aukodamas savo gyvybę? Ar iš egzistuojančių šaltinių galima daryti prielaidą, kiek R.Kalantos sprendimas buvo spontaniškas arba – apgalvotas, ilgai brandintas? Kaip apibrėžti pačios R. Kalantos aukos ir po to vykusių protesto demonstracijų reikšmių Kaune santykį?Kodėl R. Kalanta susideginimui pasirinko šalia Laisvės alėjos esantį Muzikinio teatro sodelį? Kaip šis įvykis maištas pakeitė Laisvės alėją?Kokiu būdu R.Kalantos ir jo sielos šauksmą atsiliepusiųjų maištas paveikė 1972-ųjų kartos istorinę vaizduotę bei tapatybę?Kiek prasminga ieškoti sąsajų tarp Kauno įvykių ir visame pasaulyje tuo metu vilnijusių jaunimo protesto bangų? O gal tokia aprėptis būtų per didelė ir derėtų telktis tik į Vidurio Rytų Europą ir mąstyti apie joje liepsnojusius gyvuosius fakelus? Ar tikrai R.Kalantos auką galima interpretuoti žvelgiat į mums, europiečiams, itin artimą Prometėjo mitą?Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto istorikais – profesoriumi Egidijumi Aleksandravičiumi ir docentu Kastyčiu Antanaičiu.Ved. Aurimas Švedas

Ar Rusijos Federacijos karą prieš Ukrainą galima laikyti sovietinės civilizacijos „metastaze“? Kaip ir kokiu būdu mūsų gyvenimus veikia sovietmečio patirtys, šioje epochoje sukurti ir vis dar mūsų kasdienybėje tebeegzistuojantys reiškiniai, jos atminties vietos?Ką tikro istorikai gali pasakyti atsigręžę į Lietuvoje susiklosčiusią vėlyvojo sovietmečio visuomenę – sovietinės civilizacijos „kūrybos“ rezultatą? Kaip reikėtų iššifruoti šiam sociumui taikomą metaforą „nuobodulio visuomenė“? Kiek tiksliai to meto žmogaus ir visuomenės pasirinkimus išreiškia trinarė schema „pasipriešinimas-prisitaikymas-kolaboravimas”? Kodėl sovietmečiu inteligentai, kaip taisyklė, buvo tarp prisitaikėlių? Kas skatino jų konformizmą?Kaip ir kokio maištavimo galimybių vėlyvojo sovietmečio visuomenėje turėjo nenorintys taikstytis su gyvenimo nelaisvoje visuomenėje taisyklėmis? Ar kokiam nors išradingam maištininkui buvo įmanu gyventi taip tarsi Sovietų Sąjunga neegzistuotų?Pokalbis su istorikais doc. dr. Tomu Vaiseta ir dr. Valdemaru Klumbiu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip galima prakalbinti, perprasti, patirti, konkrečios vietos dvasią arba genius loci? Kaip įsigyventi į mažo kaimelio, įsikūrusio Molėtų rajone dvasią bandė kritikas, muziejininkas, kuratorius Vidas Poškus ir dailininkas Mindaugas Skudutis, nesenai kartu išleidę knygą „Videniškiai: kunigaikščių Giedraičių žemės beieškant“? Kodėl Videniškiai yra Renesanso Lietuvoje žemėlapyje? Ar tikrai šią vietą galima pavadinti savotišku Lietuvos mikrokosmosu, atskleidžiančiu mūsų valstybės istoriją bei jos įvairiasluoksnį, skirtingas epochas apimantį paveldą? Kaip šiai erdvei virstant istoriniu peizažu pastarojo žemės lopinėlio tapatybę formavo konkretūs žmonės? Kokiu būdu iškilių, su Videniškiais siejamų asmenybių, kūryba ir joje manifestuotos idėjos išlieka aktualiomis XXI amžiuje?Ar sunku dviem skirtingoms asmenybėms sukurti vieną knygą joje apjungiant vaizdo ir teksto plotmes? Kaip patys Videniškiai paveikė rašančiojo ir piešiančiojo žmonių mąstymą bei kūrybą?Ar ši vieta iš tiesų yra savotiškas labirintas, iš kurio pasitraukti nėra lengva?Pokalbis su kritiku, muziejininku, kuratoriumi dr. Vidu Poškumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Pirmąją Lietuvos Respubliką didžiojoje politikoje, apie bandymus išsaugoti taiką ir karo nuojautą tarpukario epochoje. Koks buvo „lietuviškasis projektas“ to meto didžiojoje politikoje? Ką galėjo nuveikti vienas žmogus susidūręs su galingomis ir grėsmingomis jėgomis, be atodairos laužiusiomis valstybių ir visuomenių likimus? Ko galime (jeigu galime) pasimokyti iš Pirmosios Lietuvos Respublikos politikų, bandžiusių plukdyti valstybės laivą per neramius tarpukario istorijos vandenis?Pokalbis su istoriku, dr. Algimantu Kasparavičiumi, knygos „Griūvanti taika: Lietuva didžiojoje politikoje 1934-1939 (1940)” autoriumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie čekų filosofo, fenomenologo ir disidento Jano Patočkos (1907-1977) paskutinį ir svarbiausią darbą, parašytą paskutiniaisiais šio mąstytojo gyvenimo metais, savilaida pasirodžiusį pogrindyje Čekoslovakijoje (1975).Kada prasidėjo istorija? Ar ji turi prasmę? Kodėl Europa nutolo nuo savo tikrosios idėjos? Ar autoritarinėje ar totalitarinėje valstybėje įmanoma išlaikyti ištikimybę gyvenimo tiesoje imperatyvui? Šie ir kiti klausimai aptariami J. Patočkos knygoje „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“, kurie XXI amžiuje skamba itin aktualiai.Pokalbis su filosofais, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Daliumi Jonkumi ir leidyklos „Phi knygos“ vadovu Tomu Šinkūnu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl europietiškumas šiandien nemenkos Lietuvos visuomenės dalies išgyvenamas kaip priedas prie tikrosios ir autentiškosios lietuviškos savivokos ar net kaip lietuviškajai tapatybei priešingas bei pavojingas darinys? Ar įmanomas lietuviškosios tautinės tapatybės ribų ir pozityviųjų europietiškumo prasmių suartėjimas?Kiek ir kaip Rusijos Federacijos karas Ukrainoje skatina Europos visuomenės ir Bendrijos politinio elito savistabos bei savivokos procesus? Kaip šį karą ir su juo susijusias grėsmes Ukrainai bei Europai padeda suvokti totalitarizmo studijos bei resentimento sovietinei civilizacijai kritinis apmąstymas? Kaip reikia (ir ateityje) reikės Europos Sąjungai reikės elgtis su Rusijos Federacija, kurios veiksmai meta iššūkį visam Vakarų normatyviniam pasaulėvaizdžiui?Kokius diplomatine prasme svarbiausius iššūkius teko spręsti XX-XXI a. sandūroje Lietuvai siekiant prisijungti prie Europos Sąjungos? Kokius tikslus turėtume sau iškelti rengdamiesi 2027 metais įvyksiančiam Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai? Į kokius dalykus reikėtų kreipti dėmesį galvojant apie Lietuvos buvimą pokarinėje Europos Sąjungoje?Kokia bus Europos ateitis ir ko ta ateitis nori iš mūsų?Pokalbis su filosofe, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių bei politikos mokslų instituto docente Nerija Putinaite bei diplomatu, buvusiu Lietuvos nuolatiniu atstovu Europos Sąjungoje Ryčiu Martikoniu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip Lietuvos politiniam elitui Nepriklausomybės epochoje sekėsi laviruoti tarp „auksinės provincijos“ ir „postmodernios imperijos“ strategijų bei jas įgyvendinti? Ar įgyvendinami vertybinę užsienio politiką galėtume pasimokyti iš Švedijos, kuri naudoja „anties metodą“?Ar tikrai pastaruoju metu Lietuvos valstybėje jaučiamas didžiųjų projektų stygius išduoda tam tikras mąstymo problemas? Kaip ir ką daro bandydamas įveikti šias mąstymo problemas Lietuvos Respublikos Seimo Ateities komitetas?Kokius namų darbus, turėtų artimiausiu metu padaryti Europos Sąjunga, ruošdamasi galimam šio Rusijos pradėto karo išsiveržimui už Ukrainos teritorijos? Kaip karo akivaizdoje kinta Vidurio Rytų Europos idėja bei vertė didžiuosiuose geopolitiniuose žaidimuose? Kokias strateginės komunikacijos klaidas padarė NATO pastaruoju metu?Ar Vladimiras Putinas panaudos „Kaliningrado“ kortą prieš Lietuvą, Lenkiją (NATO)? Kaip ir ką reikėtų nuveikti minimalizuoti Aliaksandro Lukašenkos Lietuvos valstybei keliamas grėsmes?Pokalbis su politologu, profesoriumi, Lietuvos Respublikos Seimo nariu Raimundu Lopata ir politiku, diplomatu, Nepriklausomybės Akto signataru Albinu Januška.Ved. Aurimas Švedas

Kas yra Metavista ir kaip suprasti ją kuriančio Marko Zuckerbergo pareiškimą, esą „realus pasaulis yra keistas konceptas“? Ką reiškia būti internete fizine, patyrimine prasme? Kokias įkvepiančias idėjas Metavisatą kuriantys žmonės surado Neal Stephenson romane „Snow Crash“ (pasirodžiusiame 1992-aisiais)?Kokios aplinkybės skatina mūsų „analoginių“ kūnų susiliejimo su skaitmeninėmis tapatybėmis ir tuo pačiu – ambicingus Metavisatos kūrimo planus? Kiek šiame projekte yra idealizmo, ir kiek jo atsiradimą lemia ciniškas finansinis interesas?Socialiniai tinklai padarė daug žalos mūsų gyvenimo kokybei, o su kokiais iššūkiais, tikėtina susidursime Metavisatoje? Ar šio virtualaus pasaulio teikiamos galimybės atsvers jame glūdinčius pavojus?Pokalbis su skaitmeninių produktų kūrėju Jonu Lekevičiumi ir „Verslo žinių“ žurnalistu Nagliu Navaku.Ved. Aurimas Švedas

Kultūros žmogų karo akivaizdoje apima bejėgystės ir beprasmybės jausmas. Atrodo, kad viskas, ką mes darome ir kuriame, smurto, niekšybės, kančių ir mirties akivaizdoje, yra nesvarbu. Kaip įveikti šią dvasinę apatiją?Ką šiandien veikia ukrainiečių rašytojai, poetai ir muzikantai? Kaip ši karo patirtis pakeitė ukrainiečių literatūrą? Kokie tekstai gimsta sėdint apkasuose, girdint kaip aidi šūviai, matant kaip krenta bombos? Ką gali poezija žlegančių tankų akivaizdoje? Ir ką gali tankai padaryti poezijai?Kokios priežastys skatina Lietuvos kultūros ir meno pasaulio žmones analizuoti karo eigą ir kurti dienos įvykių iš fronto zonos suvestines? Ką mums byloja iš ukrainiečių į lietuvių kalbą verčiami karo baisumus patyrusių žmonių pasakojimai, publikuojami platformoje „War Stories From Ukraine“?Pokalbis su dainų autoriumi ir atlikėju Domantu Razausku, o taip pat – dviem poetais ir vertėjais Mariumi Buroku ir Vytu Dekšniu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip filosofai apibrėžia, kas yra vaizduotė ir kur ją galima pritaikyti? Kokių būna utopijų? Ar kurti jas yra prasminga veikla? Kodėl mes išsigandome utopijų? Kodėl manome, kad jos visuomet virsta į savo priešpriešą – distopiją? Kodėl distopijos žanras suklestėjo būtent XXI amžiuje? Kokios aplinkybės tai lėmė - karai ir didžiųjų pasakojimų pabaiga? O gal kapitalizmas ir naujos prekės intelektualinėje rinkoje?Ar mūsų laisvės metais Lietuvoje būta bandymų reanimuoti utopinę vaizduotę? Kas ir kaip mums (ne)pavyko?Į kokias utopijas galėtume orientuotis šiandien? Kas mus galėtų suteikti pagrindo saikingam optimizmui žvelgiant į ateitį?Pokalbis su filosofu, Vilniaus universiteto doc. Kęstu Kirtikliu.Ved. Aurimas Švedas

Ar neperlenkėme lazdos vieni kitus gąsdindami dramatiškais klimato pokyčiais ir mūsų laukiančiu rūšių išnykimu? Ką visų pirma reikėtų daryti klimato krizės akivaizdoje?Ar tikrai pagrindiniu mūsų tikslu reikėtų laikyti iki nulio sumažinamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą? Kodėl šioje sferoje mums labiau sekasi skelbti gražias deklaracijas nei imtis konkrečių veiksmų? Kiek pagrįsti lūkesčiai, esą susiklosčiusią situaciją galų gale padės išspręsti kokia nors geniali mokslininkų inovacija?Kokius „namų darbus“, galvojant apie klimato krizę turėtų pradėti daryti Lietuvos valstybė ir visuomenė? Ar sprendžiant tokio sudėtingumo lygtis kaip klimato krizė mažos valstybės ir visuomenės iš viso gali ką nors nuveikti?Ką klimato krizės akivaizdoje galime padaryti kiekvienas iš mūsų, nelaukdamas kol kažkas imsis iniciatyvos bei sunkių sprendimų?Pokalbis su klimatologu, Vilniaus universiteto profesoriumi Egidijumi Rimkumi, sklaidant Bill Gates knygą „Kaip išvengti klimato krizės: kokius sprendimus turime priimti ir kokių proveržių mums reikia“.Ved. Aurimas Švedas

Kokiu būdu antropocenas tapo didžiuoju pasakojimu, kuris užpildė tiek akademinę erdvę, tiek populiariąją kultūrą, tiek ir mūsų kasdienybės plotmę? Kaip šioje epochoje, apgaubusioje mus nerimo ir netikrumo atmosfera, kinta žmogaus santykis su laiku bei erdve?Kiek antropocene pati gamta dar lieka tikrovė, o kiek – „hibridas“, utopija, vieta, į kurią mus grįžti motyvuoja nostalgija? Ką apie žmogaus santykį su gamta gali atskleisti makabriška istorija apie Kopenhagos zoologijos sode 2014-aisiais specialiai užmuštą žirafą – patiną Marių, kuris buvo viešai išskrostas, o jo kūnas padalytas į penkis gabalus ir sušertas liūtams?Kas antropocene yra žmogus, atsidūręs sužalotos ir nykstančios gamtos akivaizdoje? Kur antropoceno epochoje egzistuoja erdvė, kurioje gali skleistis viltį teikiančios utopijos?Pokalbis su filosofais doc. dr. Mintautu Gutausku ir dr. Vaiva Daraškevičiūte.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl gyvendami liberalios demokratijos, kapitalizmo, perprodukcijos ir nuolatinio vartojimo pasaulyje mes vis tiek norime kažką keisti? Kuo svarbi istoriko Rutger Bregman knyga „Utopija realistams. Kaip mes galime sukurti idealų pasaulį“? Kaip vertinti šioje knygoje išsakomą idėją apie bazinių pajamų sistemą, kuri, anot R. Bregman, suteiktų gyvenimo be skurto teisę visiems Vakarų visuomenės nariams tuo pačiu išlaisvindama šios visuomenės kūrybines galias? Kodėl pinigai neturi būti vienintelis visuomenės gyvenimo (pažangos) matas? Ar tikrai trumpesnė darbo savaitė yra sprendimas beveik visoms problemoms: streso lygio sumažinimui, klimato kaitos lėtinimui, nelaimingų atsitikimų darbe skaičiaus mažėjimui, nedarbo lygio kaitai, moterų emancipacijai, socialinei nelygybei?Kiek tokios mažos šalys kaip Lietuva gali ką nors esmingo nuveikti taikydamos inovacijas ekonomikos sferoje, kurdamos alternatyvas jau egzistuojantiems ekonominių-socialinių santykių modeliams?Pokalbis su medijų tyrinėtoju ir žurnalistu prof. Andriumi Vaišniu bei ekonomistu prof. Romu Lazutka.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl šiandieninė popkultūra mums tiek daug kalba apie žmonijai gręsiančias katastrofas ir galimas istorijos pabaigas? Kokia yra žanrinio, apie apokalipsę pasakojančio kino formulė XXI a.? Kodėl žmonės eina į kino teatrus arba leidžia ilgas valandas internetinėse platformose nuolat žiūrėdami pagal tą patį modelį sukurtus filmus apie technogenines katastrofas, pasaulines pandemijas, ateivių invaziją, zombių arba vampyrų apokalipsę, kurių ne tik dramos užuomazga, siužeto eiga, kulminacija, bet ir finalas yra nuspėjami iš anksto? Ar tai reiškia, kad mes išsigandome ateities? O gal apokalipsės vaizdinius tiražuojantys Holivudo filmai veikia kaip spąstai mūsų vaizduotei?Pokalbis su filosofu, prof. dr. Nerijumi Mileriu ir kino kritiku Dmitrij Gluščevskij.Ved. Aurimas Švedas

Paneriai yra stambiausias masinių žudynių Lietuvoje memorialas, primenantis apie patį baisiausią Lietuvos istorijos etapą XX amžiuje.Kaip būtų galima nusakyti Panerių vietą nacių politikos visumoje? Kas buvo Ypatingasis būrys? Kokią vietą jis užima masinių žudynių vykdytų Antrojo pasaulinio karo metais Paneriuose istorijoje?Kaip buvo suformuota ir kiek laiko Paneriuose veikė vadinamoji degintojų komanda? Kaip keliolikai šios komandos narių pavyko pabėgti iš devinto pragaro rato?Visus šiuos klausimus aptarsime su ką tik pasirodžiusios knygos „Nusikaltimų pėdsakai neišnyksta: masinės žudynės miške 1941–1944 metais” autoriais.Pokalbis su archeologu Sauliumi Sarcevičiumi, istorikais Stanislovu Stasiuliu, Nerijumi Šepečiu, Neringa Latvyte.Ved. Aurimas Švedas

Kino režisierių Sergejų Loznicą be išlygų galima pavadinti istoriku, todėl laidoje kalbamasi apie jo darbo metodą: šis kūrėjas kino kalba apmąsto svarbias istorijos ir atminties temas.Kaip S. Loznica mokėsi kino režisieriaus-dokumentalisto amato? Kokius žmones jis galėtų pavadinti savo mokytojais? Kas svarbiau kuriant dokumentinį kino filmą – idėja ar scenarijus? Kaip vyksta darbas archyvuose? Ar šio darbo metu kino režisierius yra patyręs kiekvienam istorikui pažįstamą atradimo džiugesį ir nuostabos jausmą? Ar kino režisierius-dokumentalistas, savo filmuose kalbėdamas apie žiaurią, baisią, alsuojančią absoliučiu blogiu istoriją, turi siekti išlikti šaltu, emociškai neįsitraukusiu, atsiribojusiu? Kokiu būdu filme kūrėjas gali postuluoti jam svarbias idėjas ir vertybes?Kaip gimė sumanymas sukurti profesoriaus Vytauto Landsbergio portretą ir pasakojimą apie Lietuvos visuomenės kelią į Nepriklausomybės atkūrimą? Su kokiais svarbiausiais iššūkiais kurdamas paskutinįjį savo filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ susidūrė kino režisierius?Pokalbis su kino režisieriumi Sergejumi Loznica.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie mistiškas, dramatiškas, makabriškas istorijas, nutikusias tarpukario epochoje ir Antrojo pasaulinio karo metais Kėdainių krašte. Paskata šiam pokalbiui tapo Sonatos Dirsytės romanas „Fata morgana“, pasakojantis šias, anot autorės, neišgalvotas istorijas ir skatinantis iš naujo apmąstyti mūsų santykį su nesena praeitimi: kodėl verta išsaugoti iš lūpų į lupas perduodamas, šeimos rate pasakojamas keistas ir baugias istorijas? Kokią prasmę šios istorijos įgyja XXI amžiaus žmogaus akyse? Ką mes suprantame apie konkretų kraštą ir jo žmones interpretuodami ir perkurdami šių žmonių pasakojimus apie pralaidžią ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, ramybės sau nerandančias vėles, žmonėms piktą lemtį pranašaujančius ženklus? Ko siekia tokį interpretavimo bei perkūrimo veiksmą atliekantys rašytojai, kurių tekstuose susilydo mitai, atmintis, istorija ir vaizduotė?Pokalbis su romano „Fata morgana“ autore Sonata Dirsyte.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie vertėjo, mokslininko, pedagogo, redaktoriaus, Lietuvos žydų kultūros puoselėtojo Zeligo Kalmanovičiaus dienoraštį „Viltis stipresnė už gyvybę“ (rašytą nuo 1942 m. gegužės 16 d. iki 1943 m. rugpjūčio 30 d.), kuris jo skaitytojams atskleidžia tragišką Vilniaus geto gyvenimo ir mirties tikrovę.Kada šis žmogus pateko į getą? Ką veikė taip vadinamoje „Popieriaus brigadoje“? Kaip Z.Kalmanovičiaus dienoraštis buvo rašomas, kam adresuotas ? Kuo šis tekstas ypatingas?Ar dienoraščio autoriaus nuosekli laikysena teigiant, kad su blogiu įmanoma kovoti ne ginklu, o vidine šviesa, yra mums suprantama šiandien? Ar yra galimybių, kad mes išgirsime ir suprasime 1942 m. birželio 9 d. dienoraštyje užrašytus Kalmanovičiaus žodžius: „Mirties slėnyje dygsta švelni gėlė, kuri atgaivins pažemintas sielas“?Pokalbis su Zeligo Kalmanovičiaus dienoraščio sudarytojais dr. Stanislovu Stasiuliu ir Saule Valiūnaite.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie ukrainiečių rašytojo Andrij Liubka romaną „Karbidas“, pasakojantį kaip vieno Užkarpatės provincijos miestelio istorijos mokytojui Michalo Čvakui šauna į galvą beprotiška idėja – iškasti tunelį kuris sujungtų Ukrainą ir Vengriją bei tokiu būdu 40-čiai milijonų ukrainiečių atverti kelią į išsvajotąją Europos Sąjungą.Kodėl šis keistas sumanymas sulaukia tiek daug palaikymo iš pačių įvairiausių žmonių: duobkasio Yčio, kontrabandininkų Ikaro ir „Karpatų genijaus“ Mirčio, Vedmedevo meto Zoltano Bartoko, statybininkų brolių Igorio ir Josipo Liachų, netgi vietos patalogoanatomės Uljanos Dmytrivnos Kruk?Kodėl savotiškam Don Kichoto atitikmeniui XXI a. Ukrainoje – patriotui, idealistui, istorijos mokytojui – nepavyksta įgyvendinti savo vizijų? Ką reiškia jo svajonių žlugimas?Ką tragiškomiškas A.Liubkos pasakojimas leidžia mums patirti apie postmaidano epochoje gyvenančią Ukrainos visuomenę?Pokalbis su romano „Karbidas“ vertėja į lietuvių kalbą Donata Rinkevičiene.Ved. Aurimas Švedas

Kas žinoma apie Juozo Krikštaponio (Krištaponio) biografiją Pirmosios Lietuvos Respublikos epochoje? Ar turimų duomenų pakanka už trafaretinių oficialios Lietuvos karininko biografijos frazių pamatyti asmenybę?Kas apie J.Krikštaponio (Krikštaponio) veiklą sakoma dviejose - Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimų Centro ir Lietuvos istorijos instituto – mokslininkų parengtose pažymose, parengtose 2014 ir 2021 metais?Kiek ir kada prasmingos iniciatyvos viešai diskutuoti apie kontraversiškas asmenybes bei jų istorinio atminimo problemas, suvokiant kad tokios diskusijos, kaip taisyklė, sukelia įtampą tarp skirtingų visuomenės grupių ir atminčių bendruomenių?Ar Lietuvos karininko, o vėliau – partizaninio judėjimo dalyvio dalyvavimas žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais diskredituoja partizanų karą kaip herojišką veiksmą ir atima iš mūsų visuomenės egzistenciškai ir tapatybiškai labai svarbų siužetą?Pokalbis su istorikas dr. Alfredu Rukšėnu (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras), dr. Nerijumi Šepečiu (Vilniaus universitetas Istorijos fakultetas), dr. Zigmu Vitkumi (Klaipėdos universitetas), dr Mindaugu Pociumi (Lietuvos istorijos institutas) ir politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip Kauno IX fortas padeda mums pažinti carinės Rusijos imperijos, Pirmojo pasaulinio karo ir kaizerinės okupacijos, tarpukario epochos ir Pirmosios Lietuvos Respublikos, Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto Lietuvoje, o taip pat – pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijų istoriją?Kaip IX fortas iš istorijos veikėjo virto muziejumi? Kokius sovietinio istorinio pasakojimo akcentus buvo siekiama išryškinti forto vietoje įsteigtoje ir 1959-ųjų gegužės 30 d. pradėjusioje veikti atminties institucijoje bei joje rodytoje ekspozicijoje? Ką IX forto muziejui atnešė epochinės permainos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas? Kaip buvo bandoma atnaujinti muziejų ekspozicijoje pasakojant apie sovietinio režimo nusikaltimus prieš Lietuvos visuomenę ir tuo pačiu permąstant Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto Lietuvoje istoriją?Pokalbis su istoriku, muziejininku, Kauno IX forto muziejaus direktoriumi Mariumi Pečiuliu.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie mūzos Klėjos likimą mokykloje ir istorijos mokytojų akistatą su auklėtinių užduodamu klausimu: „Kokia visų šių datų, kurias mus verčiate mokytis, prasmė?“ Kas yra svarbiausia vaikui, o vėliau ir paaugliui, žengiančiam į praeities teritoriją? Kaip galima apibūdinti, kas yra sėkminga pamoka? Kaip mokytojai kovoja su rutinos ir egzistencinio nuobodulio pavojaus?Pokalbis su mokytoju, VDU licėjaus „Socratus“ direktoriumi, dr. Mindaugu Nefu.Ved. Aurimas Švedas

Kaip turėtų reaguoti istorikas matydamas, jog visuomenė su filmų, komiksų, televizijos serialų pagalba susikuria intriguojančius, tačiau nebūtinai ką nors bendrą su istorine realybe turinčius, praeities vaizdinius?Ką ir kaip reikia daryti, kad muziejus išvengtų praeities kaip senienų saugyklos (į kurią žmonės dažniausiai neturi jokio noro užsukti) likimo?Kaip istorijos pasakojamos „TikTok“ socialiniame tinkle, kuomet temą atskleisti reikia per minutę, o vaizdas tokiame pasakojime nemažiau svarbus nei tekstas?Pokalbis su istorike, edukatore, muziejininke, Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotoja Kristina Petrauske.Ved. Aurimas Švedas

XX a. II pusėje Vakarų istoriografija ėmė domėtis kaip valdovams įtaką galėjo daryti (ir neretai darė) jų žmonos, dukterys, disponavusios neformaliais įtakos svertais, pajungusios gyvenamojo laikotarpio politinę ir socialinę konjunktūrą savo tikslams pasiekti. Kada ir kaip politinio elito viršūnėse esančios moterys tapdavo svarbiomis žaidėjomis politiniame lauke?Ar aktyvus Lenkijos karalienės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Bonos Sforcos politinis ir ekonominis-ūkinis veikimas buvo išimtis Lenkijos karalystės ir LDK istorijoje?Kokios Bonos Sforcos veiklos buvo naudingiausios LDK ir kaip jos sustiprino Jogailaičių dinastiją?Pokalbis su dr. Rasa Leonavičiūte–Gecevičiene, prieš keletą savaičių sėkmingai apsigynusią disertaciją „Bona Sforca ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė: Jogailaičių dinastijos stiprinimas“.Ved. Aurimas Švedas

Sandros Bernotaitės romano „Akys chimeros“ epicentre – mikrosiužetas, aprėpiantis viso labo vieną dieną (1939-ųjų liepos 25-ąją), kurios metu lenkų ir lietuvių rašytojai garlaiviu „Klaipėda“ plaukia iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį. Pasakojimas apie šią kupiną tragikomiškų nuotykių ir nesusipratimų dieną romano autorei tampa pretekstu apmąstyti įvairius Pirmosios Lietuvos Respublikos valstybės ir visuomenės gyvenimo aspektus.Kuo XXI amžiuje gyvenančiai rašytojai pasirodė svarbi tarpukario epochoje egzistavusi valstybė bei joje gyvenę, kūrę, klydę, didingus ir kvailus dalykus darę, žmonės? Kokias galimybes suprasti, interpretuoti ir pasakoti istoriją suteikia empatija ir ironija? Kada kūrybinio proceso metu meninė tiesa įgyja pirmenybę prieš istorinę tiesą?Pokalbis su rašytoja Sandra Bernotaite.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl prisimenant 1791 metų gegužės 3-iosios dienos Konstitucijos 230-iųjų metines dėmesys kreipiamas ne tik į gegužės 3-iąją, bet ir į spalio 20-ąją dieną (kuomet buvo pasirašytas „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas“)?Kaip šiais metais vykę renginiai, susiję su Konstitucijos paminėjimu, leido suaktualinti XVIII-ąjį amžių, jame gyvenusias asmenybes, pastarųjų asmenybių subrandintas idėjas ir vertybes, šiandienos visuomenės akyse?Kokiomis įžvalgomis XVIII a. istorijos vertinimus praturtino Valdovų rūmų muziejuje vykusi tarptautinė konferencija Tėvynės laisvės aušra“ 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucja. Genezė. Turinys. Reikšmė.“? Kaip XVIII a. II pusėje vykę Lietuvos ir Lenkijos modernėjimo procesai atskleidžiami Valdovų rūmuose atidarytoje parodoje „Kad Tėvynė gyvuotų. Lietuva ir Lenkija 1791 m. konstitucijos epochoje“?Ar 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija surado vietą lietuvių istorinėje savimonėje?Pokalbis su Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.Ved. Aurimas Švedas

Kokią prasmę į žodžius „jaunasis rašytojas“ įdėdavo sovietinės institucijos, atsakingos už to meto „sielų inžinierių“ būtį ir būvį? Ką ir kaip reikėjo daryti jaunuoliui arba jaunuolei įsigeidusiems pagauti už uodegos Pegasą? Kaip sovietmečiu vykdavo jaunųjų rašytojų „debiutas“, „iniciacija“, „įsitvirtinimas“? Kokį vaidmenį atliko jaunųjų rašytojų sekcijos ir būreliai sovietmečio realybėje? Tai buvo savišvietos, asmenybių brendimo, o gal ideologinės indoktrinacijos, cenzūros, rengimo darbui „ideologiniame fronte“ vieta? Ar galima kalbėti apie tam tikrą, jaunuosius rašytojus telkusių, institucijų ir būrelių hierarchiją? Kas tokių hierarchijų susiformavimą lėmė?Kaip šiandien rašytojai yra linkę prisiminti savo kūrybinio kelio pradžią jaunųjų rašytojų sekcijose arba būreliuose?Pokalbis su literatūrologu Sauliumi Vasiliausku, 2021 m. rugsėjo mėn. apsigynusiu disertaciją „Jaunieji rašytojai sovietmečio literatūros lauke: institucinių darinių vaidmuo“.Ved. Aurimas Švedas

Dėl kokių Abiejų Tautų Respublikos istorijos įvykių, reiškinių, procesų vertinimo polemizavo ir netgi kariavo lenkų bei lietuvių istorikai tarpukariu? Kaip antilenkiškas Lietuvos visuomenės nuostatas bandė savo poreikiams išnaudoti sovietinė ideologija? Kokius senosios ir naujosios abiejų tautų istorijos siužetus stengėsi iškraipyti, suklastoti, perrašyti (pabrėždamos lietuvių – lenkų antagonizmą) sovietinė istoriografija?Kokių menamų „lenkų klastų“ eidami Nepriklausomybės keliu labiausiai bijojo lietuviai paskutiniajame XX a. dešimtmetyje?Didelę XX amžiaus dalį Lenkijoje buvo gajus „pikto ir priešiško lenkui lietuvio mitas“.Kada įvyko tokios esminės slinktys lenkų mąstysenoje? Kokios asmenybės ir kokios šių asmenybių išsakomos idėjos sugebėjo pakeisti Lenkijos visuomenės požiūrį į Lietuvą ir lietuvius?Kokiems kūrybiniams sumanymams atveria galimybes susiklosčiusi geranoriška atmosfera tarp dviejų šalių istorikų bendruomenių XXI amžiuje?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu.Ved. Aurimas Švedas

Kokį vaidmenį 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimuose jų vadovybė skyrė moterims? Kur ir kaip moterys matė savojo dalyvavimo kovoje už laisvę galimybes?Kiek tokie moterų apsisprendimai buvo nulemti artimiausioje aplinkoje matomų tėvų, brolių, vyrų rodomų pavyzdžių ir kiek istorikai gali kalbėti apie moterų inteligenčių politinės sąmonės brandą, jų puoselėjamas patriotines nuostatas ir suvokimą, kad lūžinių įvykių akivaizdoje negalima likti nuošalyje?Ar sukilimo malšintojams moterys (tiek dalyvavusios sukilime, tiek tyliu protestu reiškusios savo protestą prieš carinę valdžią) buvo tokios pačios nusikaltėlės kaip ir imperijai pasipriešinę vyrai?Kada ir dėl kokių priežasčių moterys pradeda viešai liudyti apie savąsias patirtis 1863 metų sukilime?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Olga Mastianica.Ved. Aurimas Švedas

Dėl kokių priežasčių XVIII a. pradžioje kilo Didysis Šiaurės karas? Ko karo akivaizdoje siekė Rusijos caras Petras I-asis? Kokios aplinkybės paskatino tuometinį Saksonijos, Lietuvos ir Lenkijos valdovą Augustą II-ąjį prisidėti prie Petro I-ojo buriamos antišvediškos koalicijos? O kokius planus puoselėjo Švedijos karalius Karolis XII-asis?Kuo skirtingos ir kuo panašios buvo Švedijos, Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos kariuomenės, prieš prasidedant karui, pakeitusiam Šiaurės rytų Europos likimą?Kaip Didžiojo Šiaurės karo metu keitėsi Lenkijos, Lietuvos ir Rusijos santykiai?Kaip jis pakeitė kare dalyvavusias valstybes, jų visuomenių raidą?Ar Didžiojo Šiaurės karo metu nutikę įvykiai, reiškiniai, procesai arba jame dalyvavę personalijos galėtų nusipelnyti istorinių romanų rašytojų, komiksų kūrėjų ar kino režisierių dėmesio?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto mokslininku dr. Mindaugu Šapoka, parašiusiu knygą „Didysis Šiaurės karas. 1700-1721: karas pakeitęs moderniąją Europą“.Ved. Aurimas Švedas

Ar žmogus yra vienintelis subjektas nusipelnantis būti istorijos centre? Koks yra žmogaus ir Kitų istorijos veikėjų – gyvūnų – santykis? Su kokiais sunkumais susiduria mūsų bandymai suprasti, ką gyvūnai išgyvena? Ar teisus filosofas Thomas Nagelis (1974) į savo užduotą klausimą „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“ atsakęs, jog toks supratimas žmogui, deja, neįmanomas? Kaip žmogui pamatyti save iš nežmogaus (na kad ir katės) perspektyvos? Ką gyvūnai gali mums pasakyti ir kas mes patys esame santykyje su jais?Ar tikrai santykio su gyvūnais permąstymui visų pirma reikia iš naujo leistis į žmogaus esmės paieškas ir imtis iš naujo svarstyti amžiną klausimą „Kas yra žmogus“?Pastaruosius klausimus skatina svarstyti ką tik pasirodžiusi Mintauto Gutausko monografija „Žmogus ir gyvūnas. Antropologinis skirtumas fenomenologinėje hermeneutinėje filosofijoje“.Pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentu Mintautu Gutausku.Ved. Aurimas Švedas

Ką visų pirma reikia pasakyti pristatant ypatingą lenkų modernizmo ir avangardo asmenybę – meno teoretiką, dailininką, fotografą, dramaturgą, filosofą Stanislawą Witkiewiczių jaunesnyjį arba Witkacą (1885-1939)?Kodėl bene svarbiausiu Witkaco kūrybos nervu yra būties dramos, kultūros katastrofos, civilizacijos išsigimimo ir žlugimo nuojauta bei patyrimas? Kokius dalykus šiandienos žmogui byloja jo romanas „Besotystė“ (parašytas 1930, į lietuvių kalbą išverstas 2021) - antiutopinė fantazija, pasakojanti apie didžiai disciplinuotą kinų komunistinę valstybę, kuri įveikia įsivaizduojamą kontrrevoliucinę Rusiją ir ruošiasi užimti paviršutiniškai komunizuotas Vakarų Europos šalis?Kodėl Witkacas tapo reikšmingu autoriumi mūsų dienomis?Pokalbis su kultūros istorijos tyrinėtoju, Vilniaus universiteto doc. dr. Dariumi Kuoliu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl iki šiol Lietuvos istorikai neparašė Gudijos istorijos? Dėl kokių priežasčių reikia tyrinėti ne tik Gudijos istoriją, bet ir gudų pasakojimus apie tai, „kas iš tiesų nutiko“? Ką toks naratyvo tyrimas, apart smalsumo patenkinimo, gali duoti mums, lietuviams?Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrė gudai kurdami savo tautinį pasakojimą? Kokie svarbiausi įvykiai ir pasakojimai apie pastaruosius suformuoja šio pasakojimo pagrindą? Kokios vietos, kokie peizažai ir objektai turi itin svarbią simbolinę reikšmę pastarajam naratyvui ir gudų tapatybei?Kokį produktyviausią santykį galėtų sukurti XXI a. Lietuvos valstybės pilietis žvelgdamas į gudų bandymus konstruoti savąjį istorijos naratyvą jo integralia dalimi paverčiant Lietuvos istorijos įvykius, asmenybes, reiškinius?Pokalbis su knygos „Gudijos istorija“ autoriumi, Vytauto Didžiojo universiteto docentu, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės instituto direktoriumi Rūsčiu Kamuntavičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema - Kremliaus karas Rytų Ukrainoje. Kokios priežastys lėmė tai, kad Kremliui iki galo nepavyko įgyvendinti savo planų 2014-aisiais ir visos Rytų Ukrainos paversti karo veiksmų zona? Kodėl šį karą galima apibūdinti pasitelkus dviveidžio dievo Januso metaforą?Kokios, yra svarbiausios Kremliaus inicijuoto karo pamokos Ukrainos ir Lietuvos visuomenėms?Paskata šiam pokalbiui įvykti tapo Jono Ohmano knygos „Donbaso džiazas“ pasirodymas.Apie šią knygą teisininko ir rašytojo Justino Žilinsko recenzijoje sakoma taip: „Donbaso džiazas“ ... vieno žmogaus (ir jo draugų bei bendražygių) kova, o kartu ir spalvingas visos situacijos, besiklostančios Ukrainoje 2014–2020 m. piešinys.“Pokalbis su vertėju, dokumentinių kino filmų kūrėju, nevyriausybinės organizacijos „Mėlyna ir geltona/ Blue Yellow“ siela Jonu Ohmanu ir istoriku, žurnalistu, politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.Ved. Aurimas Švedas

Kokias Nepriklausomybės epochoje elgsenos strategijas Rusijos Federacijos atžvilgiu kūrė Lietuvos Respublikos politinis elitas? Kas iš šių strategijų veikė, o kas liko tuščiomis politinėmis deklaracijomis arba geopolitinėmis iliuzijomis? Kokius svarbiausius tikslus dvišalių santykių srityje pavyko įgyvendinti Vilniui, kokios didžiausios klaidos buvo šioje plotmėje padarytos?Kiek teisinga sakyti, jog Vilniaus ir Maskvos santykių dinamiką iš esmės lemia Kremlių kontroliuojanti žmonių grupė, todėl Lietuvos manevro galimybės kuriant bei plėtojant dviejų šalių santykius yra minimalios?Debatuose dalyvauja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriai - Dovilė Jakniūnaitė ir Gediminas Vitkus.Ved. Aurimas Švedas

Kaip galima nusakyti 1991 m. liepos 29 d. sudarytos Lietuvos ir Rusijos sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų politinę ir teisinę reikšmę bei pasekmes?Kodėl Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas parodė iniciatyvą deryboms su Lietuvos Respublika dėl Sutarties sudarymo? Ko šia Sutartimi siekė Rusijos Federacija ir ko – Lietuvos Respublika? Dėl kokių problemiškų klausimų arba Sutarties aspektų intensyviausiai derėjosi abiejų šalių delegacijos? Kiek svarbus derybų tarp dviejų valstybių eigai buvo asmenybinis „Jelcino ir Landsbergio faktorius”?Kokių tikslų pasiekė Lietuvos Respublika pasirašydama Sutartį?Kodėl Rusija, atrodytų, mielai apie šią Sutartį pamirštų ir išbrauktų ją iš savo istorijos?Pokalbis su teisininku, teisėtyrininku tarptautininku prof. Dainiumi Žalimu.Ved. Aurimas Švedas

Lietuvoje diskutuojant kokį santykį reikėtų kurti su Rusijos valstybe bei visuomene, kaip taisyklė, išryškėja du požiūriai. Pirmojo šalininkai sako, jog turim labai aktyviai domėtis tuo, kas vyksta šioje šalyje, nes tai mums egzistenciškai svarbu. Antrojo požiūrio atstovai prieštarauja, jog toks elgesys būtų klaida. Esą geriausia ką šiuo atveju galime padaryti, tai visiškai užmiršti Rusiją bei jos realijas ir rūpintis bendrų namų Europoje reikalais. Kuri pusė šiame ginče yra teisi? O gal šiuo atveju įmanomos aukso vidurio paieškos?Šios dienos pokalbyje atsigręšime į Rusijos visuomenę, kuri per trisdešimt vienerius Lietuvos Nepriklausomybės metus nutolo nuo mūsų politiškai, civilizaciškai bei, kas nemažiau svarbu, emociškai.Tad kiek mes iš tiesų suprantame tai, kas vyksta Rusijoje? Kuo ir kaip gyvena šios šalies žmonės? Kokie procesai vyksta šios šalies meno pasaulyje ir teatrų scenose?Pokalbis su rašytoju ir dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien „Istoriko teritorijoje“ kalbėsime apie tai, kaip dailininkai interpretuoja Lietuvos istorijos įvykius, kaip atmintinos datos tampa pretekstu naujiems meno kūriniams atsirasti, kaip keičiantis epochoms kinta supratimas, kokiu būdu menininkas savo darbuose gali interpretuoti Lietuvos praeitį.Pokalbis su dailės istorike, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docente Aušrine Kulvietyte-Cemnolonske, ką tik išleidusią monografiją „Lietuvos istorija dailėje“.Ved. Aurimas Švedas

Homo cultus. Istoriko teritorija. Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie mūsų gebėjimą susidoroti su įvairių istorinių jubiliejų keliamais iššūkiais šalies politiniam elitui, akademinei bendruomenei ir visuomenei.Kaip Lietuvoje minimi įvairūs jubiliejai? Ar per trisdešimt vienerius Nepriklausomybės metus šioje sferoje įvyko kokios nors slinktys? Kokie visuomenės ir akademijos interesų požiūriu svarbūs jubiliejai mūsų laukia artimiausioje ateityje?Kokius “namų darbus” turėtume atlikti siekdami, kad istorinės sukaktys ir jubiliejai neištiktų mūsų kaip stichinės negandos ir netaptų visuomenės frustracijos priežastimi?Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi habil. dr. Alvydu NikžentaičiuVed. Aurimas Švedas

Minint 110-ąsias Czesławo Miłoszo gimimo metines atsigręžiame į poeto kūrybinę biografiją, sklaidome jo tekstus ir kalbamės apie pastarųjų prasmę mūsų gyvenimams.Cz. Miłoszas gyveno tokiame laike, kuomet Vidurio Rytų Europos visuomenei tiesiog gyvybiškai reikėjo neužsisklendusios savyje, labai didelio reikšmingumo poezijos bei kitokio pobūdžio kūrybos.Kiek ir kaip Cz.Miłoszo poezija bei kiti tekstai formavo Vidurio Rytų Europos visuomenės savivoką ir taip vadinamą kultūrinį kanoną XX a. II pusėje? Kiek Cz. Miłoszo biografija bei kita šio žmogaus kūryba, juose išsakytos idėjos yra svarbūs Lietuvos visuomenės tapatybei ir istorinei atminčiai šiandien?Kaip Cz.Miłoszas gali mums padėti sugrįžti iš Ulro žemės, dvasios kančių krašto, šiandien?Pokalbis su literatūrologu, poetu, eseistu dr. Mindaugu Kvietkausku.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl istorikai konstatuoja, jog 1941 metų birželio sukilimas vis dar yra nepakankamai ištyrinėtas įvykis? Kokie itin svarbūs klausimai iki šiol nėra atsakyti? Leisdamiesi į šios problemos svarstybas pabandysime susivokti iš pirmo žvilgsnio pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.Kas buvo birželio Sukilimas? Kada Sukilimas vyko? Su kokiomis problemomis tyrėjai susiduria apibrėždami sukilėlio sąvoką? Kiek sukilėlių būta? Kokią vietą Sukilimas užima Lietuvos visuomenės istorijoje XX a. II pusėje – okupacijų ir rezistencijos kontekste?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Dainiumi Noreika.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie Lietuvos istorikų ir visuomenės pastangas žvelgti į juodą Holokausto bedugnę. Kiek su Holokaustu susiję įvykiai ir procesai Lietuvoje buvo unikalūs ir kiek jie kartojo Vidurio Rytų Europoje vykusius analogiškus procesus? Kaip keitėsi Lietuvos istorikų ir visuomenės santykis su Holokaustu?Pokalbis su JAV Milersvilio universiteto istorijos profesoriumi emeritu Sauliumi Sužiedėliu.Ved. Aurimas Švedas

LRT RADIJUI – 95-eri! „Istoriko teritorija“ tiesiogiai iš Kauno Vienybės aikštės – su istoriku daktaru Kastyčiu Antanaičiu.Ved. Aurimas Švedas

Kokie įvykiai ir procesai sukūrė geopolitinių spąstų situaciją, į kuriuos pateko Pirmoji Lietuvos Respublika 1940 m. birželio viduryje? Ar šie spąstai buvo ganėtinai trumpalaikių konjunktūrų susiklostymo išdava, o gal čia reikia kalbėti apie ilgatrukmių procesų, apimančių dešimtmečius ir gal net ilgesnius laikotarpius, perspektyvą?Kiek tuometinis Lietuvos politinis elitas sugebėjo adekvačiai suvokti Baltijos šalyse, Vidurio Rytų Europoje, visame Europos žemyne 1938, 1939 ir 1940-aisiais besiklostančią situaciją?Kas vyko Lietuvoje laikotarpyje tarp dviejų juodųjų birželių: nuo 1940-ųjų iki 1941-ųjų metų?Pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesoriumi Zenonu Butkumi ir Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju dr. Artūru Svarausku.Ved. Aurimas Švedas

Laidos dėmesio centre - paskutinėmis valstybės egzistavimo akimirkomis 1940-ųjų birželio pradžioje gyvenusi, kūrusi, svajojusi Lietuvos visuomenė. Paskata šiam pokalbiui tapo ką tik pasirodžiusi dr. Norberto Černiausko knyga „Paskutinė Lietuvos vasara“.Kaip rašomos tokios knygos, kuriose dėmesingai klausomasi žmonių pasakojimų apie jų būtį ir būvį kasdienybės tėkmėje?Kokių tyrimų ir kokių vaizdinių mums iki šiol trūksta mąstant apie 1940-uosius metus? Kokie pavojai iškyla istorikams, kurie tyrinėdami žmonių, visuomenių ir valstybių likimus žino kas bus po dienos, mėnesio ar metų ir kuo viskas baigsis? Kodėl tokia visažinystė istorikams neretai sutrukto mąstyti apie dramatišką Lietuvos valstybei ir visuomenei laiką?Ko mes galėtume išmokti iš paskutinę Lietuvos vasarą patyrusių studentų, profesorių, karininkų, ūkininkų ir miškininkų? Kur būtų galima nuvykti 2021-ųjų vasarą taip simboliškai prisimenant knygoje aprašomų žmonių gyvenimus?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoju dr. Norbertu Černiausku.Ved. Aurimas Švedas

Apie XX amžių XIX-ojo pabaigoje buvo svajojama, kad jis bus tiesus ir teisingas kelias į „geriausią iš visų pasaulių“. Kokios priežastys lėmė tai, jog tokie svajotojai kaip Stefan Zweig taip žiauriai suklydo prognozuodami ateitį?„Kas būtų, jeigu Gavrilas Principas nebūtų nužudęs Austrijos erchercogo Pranciškaus Ferdinando ir jo žmonos Sofi?“ Arba „Kas būtų, jeigu 1907 metais Aldolfas Hitleris būtų priimtas į Vienos Menų akademiją...?“ Apie tokias alternatyvas daugelis praeities tyrinėtojų retsykiais pagalvoja mąstydami apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus. O gal dramatiškiausius XX a. įvykius lėmė jau ne asmenybės, o tam tikros konjuntūros, kitaip sakant – anoniminės jėgos, kurios būtų save destruktyviai išreiškusios per kitus žmones ir jų veiksmus?Kokias svarbiausias klaidas Lietuvos politinis elitas projektuodamas valstybės ir visuomenės ateitį tarpukario epochoje?Ar XX amžiaus istorija mus gali ko nors išmokyti?Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu Algimantu Kasparavičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl XXI amžiaus žmogui turėtų būti svarbu ne tik Didžioji Prancūzų revoliucija, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietų Sąjungos žlugimas, bet ir įvykiai, reiškiniai, procesai nutikę prieš tūkstančius metų, senovės civilizacijų istorijoje? Kam visos šios tolimos istorijos gali mums būti reikalingos šiandien?Praeities tyrinėtojai yra suformulavę taisyklę: iki Naujųjų ir ypač Naujausiųjų laikų žmonijos istoriją lemdavo neskaitlingas būrelis žmonių – vienetai, dešimtys, retsykiais šimtai. Kada ir kokiems žmonėms senaisiais laikais pavykdavo paneigti šią taisyklę ir tapti istorijos išrinktaisiais?Kuo svarbi Aleksandro Makedoniečio asmenybė senųjų civilizacijų ir pasaulio istorijai? Kodėl šis karvedys istorikų vadinamas daugiaveidžių didvyriu, kuriam priklauso keturių pasaulių karūnos? Ar Aleksandrui Makedoniečiui pavyko įgyvendinti jo gyvenimo siekius? Ar šis žmogus išsilaisvino iš dievų ir aplinkybių rezgamų spąstų?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu Eugenijumi Saviščevu.Ved. Aurimas Švedas

Kokie svarbiausi įvykiai, reiškiniai, procesai sukūrė viduramžių pasaulį? Ką viduramžiai davė Europos civilizacijai idėjų, vertybių ir vaizdinių prasme? Kam reikalingas viduramžių pasaulis XXI amžiaus gyventojams? Kodėl šiandienos žmonėms patinka riterių kovos su kalavijais, virš viduramžinių pilių sukantys ratus drakonai, o taip pat įvairūs su magija susiję dalykai, apie kuriuos mums pasakoja populiarūs fantasy žanro romanai bei televizijos serialai? Ar tokios masinės kultūros produkcija padeda, o gal trukdo istorikams rūpinantis visuomenės edukacija, skleidžiant žinias apie viduramžių pasaulį ir jame gyvenusius žmones?Kokios knygos, kokie autoriai galėtų tapti geriausiais palydovais mums šiandien susipažįstant su ilgaisiais viduramžiais?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantu ir dėstytoju Andriumi Povilu Stepavičiumi.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl XXI amžiaus žmogui turėtų būti svarbu ne tik Didžioji Prancūzų revoliucija, Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietų Sąjungos žlugimas, bet ir įvykiai, reiškiniai, procesai nutikę prieš tūkstančius metų, senovės civilizacijų istorijoje? Kam visos šios tolimos istorijos gali mums būti reikalingos šiandien?Praeities tyrinėtojai yra suformulavę taisyklę: iki Naujųjų ir ypač Naujausiųjų laikų žmonijos istoriją lemdavo neskaitlingas būrelis žmonių – vienetai, dešimtys, retsykiais šimtai. Kada ir kokiems žmonėms senaisiais laikais pavykdavo paneigti šią taisyklę ir tapti istorijos išrinktaisiais?Kuo svarbi Aleksandro Makedoniečio asmenybė senųjų civilizacijų ir pasaulio istorijai? Kodėl šis karvedys istorikų vadinamas daugiaveidžių didvyriu, kuriam priklauso keturių pasaulių karūnos? Ar Aleksandrui Makedoniečiui pavyko įgyvendinti jo gyvenimo siekius? Ar šis žmogus išsilaisvino iš dievų ir aplinkybių rezgamų spąstų?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu Eugenijumi Saviščevu.Ved. Aurimas Švedas

Ar poezija privalo turėti sąlytį su istorija, o gal jai derėtų kaip įmanoma tokio sąlyčio vengti? Kaip lietuvių poetai dažniausiai sprendžia šią dilemą? Kaip poetai mąsto apie istoriją?Ar poetų keliami klausimai ir atsakymų į pastaruosius klausimus paieškos skiriasi nuo mūzos Klėjos tarnų darbo? O gal šiuo atveju svarbiau yra ne poetų gebėjimas kitaip interpretuoti, bet jų mokėjimas kitokiu būdu kalbėti apie istoriją?Kokiomis aplinkybėmis buvo parašytas Czesławo Miłoszo „Poetinis traktatas“? Šis kūrinys kalba apie didžiąsias istorijos dramas XX amžiuje iš eschatologinės perspektyvos, todėl prasminga pasvarstyti klausimą – aspektais šis Cz. Miłoszo tekstas gali būti svarbus mums, XXI amžiaus gyventojams?Pokalbis su poetu, kultūros istorijos tyrinėtoju, Cz. Miłoszo „Poetinio traktato“ vertėju profesoriumi Tomu VenclovaVed. Aurimas Švedas

Jungtinės Karalystės valdovės karalienės Elžbietos II-osios gimtadienis (1926 m. balandžio 21 d.) tapo paskata pasikalbėti apie Didžiąją Britaniją, juos visuomenę, britiškąją akademinę bei politinę kultūrą ir jos reikšmę Lietuvai bei visai žemyninei Europai.Kam XXI amžiaus žmogui reikia tokių dalykų, kaip monarchijos institutas?Ar egzistuoja kokie nors sektini pavyzdžiai britiškosios politinės kultūros istorijoje, kuriuos derėtų prisiminti šiandien? Ką iš britiškosios akademinės universitetinės patirties galėtume perimti kurdami intelektualines oazes Lietuvoje?Kokius tekstus mes turėtume išsiversti į lietuvių kalbą, perskaityti ir apmąstyti, tam kad geriau suvoktume Jungtinės Karalystės istoriją, britiškąją tapatybę, šios salos gyventojų santykį su pasauliu?Kokias svarbiausias klaidas padarė Europos Sąjunga tuo pačiu paskatindama atsiribojimo nuo Bendrijos nuotaikas dalies britų visuomenės tarpe? Koks geriausias Karalystės ir Bendrijos santykių scenarijus yra įmanomas? Ir kaip prie tokio scenarijaus įgyvendinimo galėtų prisidėti Lietuvos valstybė?Pokalbis su filosofu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos viceministru dr.Mantu Adomėnu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl apie italų žurnalistą ir rašytoją C. Malaparte yra sakoma, jog pastarojo žmogaus „labai patogu neapkęsti“? Kaip būtų galima nusakyti santykį tarp dviejų svarbiausių C. Malaparte romanų „Kaput“ ir „Oda“ ? Kokiais būdais romane „Oda“ kuriamas ryšį tarp kalbos ir smurto, kurį patyrė Antrojo pasaulinio karo metu Europos bei Italijos visuomenė? Ar pasakodamas mums apie sudėtingus, skaudžius, ribinius dalykus C.Malaparte palieka erdvės vilčiai?„Odą“ Milanas Kundera yra pavadinęs vienu pamatinių XX a. Europos romanų. O kodėl pastarąjį romaną reikia skaityti šiandien?Pokalbis su romano „Oda. Mažoji Neapolio apokalipsė“ vertėja Toma Gudelyje.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ir kodėl žmonės pasirenka archeologo amatą bei gyvenimo būdą? Kas yra sunkiau archeologo darbe: ieškoti praeities reliktų ar juos prakalbinti ir interpretuoti? Kaip buvo atrastas kapinynas Vilniuje, Bokšto gatvėje? Kuo šis kapinynas yra išskirtinis ir net unikalus vėlyvųjų viduramžių epochos ir Vilniaus istorijos kontekste?Pokalbis su Lietuvos istorijos institute dirbančiais archeologais dr. Ryčiu Jonaičiu ir dr. Irma Kaplūnaite, ką tik išleidusiais monografiją „Senkapis Vilniuje, bokšto gatvėje. XIII-XV a. laidosenos Lietuvoje bruožai“.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio tema – sovietmečiu Lietuvos regionuose veikę kino teatrai ir jų likimas Nepriklausomybės epochoje. Kokią funkciją visuomenės gyvenime atliko kino teatras regione sovietmečiu? Kiek jų išliko iki mūsų dienų nepakeitę savosios veiklos profilio? Ar Nepriklausomybės epochoje buvo įmanoma išsaugoti daugiau kino kultūrai svarbių erdvių, nei buvo padaryta?Kodėl mums turi rūpėti, kaip ir kur žmonės žiūrėjo arba žiūri filmus?Pokalbis su kino ir medijų istorike, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docente Lina Kaminskaite-Jančoriene.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbio metu bus aptariamos dvi MO muziejuje atidaromos parodos, apjungiamos bendro pavadinimo „Sunkus amžius“, ypatingą dėmesį sutelkiant į mažojoje muziejaus salėje eksponuojamą parodą.Mažoji paroda mums pasakoja apie Vilniaus ir jo gyventojų dramatišką būtį 1939–1949 metais, o taip pat – apie istorinius kataklizmus bei žmogiškąsias dramas atspindinčią to meto kūrybą.Kokias sąsajas galima įžvelgti tarp parodos pavadinimo „Sunkus amžius“, miesto istorijos, tragiškų šio miesto gyventojų likimų ir mūsų gebėjimų Vilniaus istoriją pažinti?Pokalbis su dailės ir kultūros istorike, kuratore, Vilniaus dailės akademijos profesore Giedre Jankevičiūte.Ved. Aurimas Švedas

Ko rašytojai ieško ir ką suranda 90-ųjų epochoje? Kaip vaizduotė ir istoriniai faktai susilydo į išties intriguojančius pasakojimus apie laiko ir erdvės sampyną, savotišką magiško realizmo teritoriją, egzistuojančią visai šalia mūsų?Kodėl reikia kalbėti apie „mažuosius istorijos veikėjus“ ir jų patirtą blogį tuo metu kai iš naujo kūrėme savo pasaulį nestokodami optimizmo? Kokių pasakojimų apie Kovo 11-osios epochą mums vis dar trūksta?Pokalbis su rašytoju, literatūrologu Rimantu Kmita.Ved. Aurimas Švedas

Kaip ir kada socialiniai bei humanitariniai mokslai prabilo apie emocijų svarbą mėginant paaiškinti politinius, socialinius, o taip pat ir ekonominius procesus, vykstančius konkrečios visuomenės gyvenime?Kokios emocijos ir kokiomis aplinkybėmis dažniausiai panaudojamos XXI amžiuje įvairių Lietuvos valstybės institucijų, siekiant inicijuoti ir valdyti politinius procesus?Kodėl bjaurūs jausmai dominuoja Lietuvos visuomenės ir kiekvieno iš mūsų kaupiamame jausmų archyve? Ką ir kaip pykčio, baimės, panikos emocijos mums padeda suprasti apie save pačius, visuomenę ir valstybę, kurioje gyvename?Pokalbis su sociologu, kultūros tyrinėtoju, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesoriumi Artūru Tereškinu, kurio kartu su menininku Adomu Danusevičiumi sukurta knyga „Bjaurūs jausmai“ moko mus kurti naują santykį su mūsų gyvenimo dominante dažnai tampančiomis ne pačiomis maloniausiomis emocijomis.Ved. Aurimas Švedas

Pokalbis apie Klaipėdos miesto istoriją, svarbiausius šios istorijos įvykius bei procesus, kurie lėmė Klaipėdos likimą ir suformavo šio miesto veidą. Kodėl Klaipėdos istoriją mes atrandame tik dabar? Kaip pastarieji atradimai keičia mūsų santykį su Lietuvos vartais į jūrą?Diskusija su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriumi, profesoriumi Vasilijumi Safronovu, kuris parašė „Klaipėdos miesto istoriją“.Ved. Aurimas Švedas

Kokį vaidmenį atliko komunistų partijos antrųjų sekretorių institutas sovietinių respublikų ir Maskvos santykiuose? Ar įmanoma nupiešti kolektyvinį tokio sekretoriaus portretą? Ved. Aurimas Švedas

Kaip grafiniai romanai išplečia šiandienos žmogaus galimybes mąstyti ir pasakoti apie jam svarbias istorijos bei atminties temas? Kokie šio žanro kūriniai turėtų būti paminėti, kaip esmingai praturtinę mūsų istorinę kultūrą ir, galbūt, netgi atlikę svarbų vaidmenį aktualinant bei permąstant tam tikras istorijos ir atminties temas?Kuo įdomus ir vertingas yra leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas Noros Krug grafinis romanas „Heimat: Vokietė apmąsto istoriją ir kilmę“?Pokalbis su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesore Natalija ArlauskaiteVed. Aurimas Švedas

Pokalbis apie archeologę, kuri keitė Lietuvos ir pasaulio visuomenės požiūrį į senosios Europos istoriją ir padovanojo mums įspūdingą taikingos, kūrybiškos, moterišku pradu besiremiančios civilizacijos, vaizdinį. Kokie klausimai liko neužduoti arba iki galo neatsakyti minint Marijos Alseikaitės – Gimbutienės (1921 01 23 -1994 02 02) šimtąsias gimimo metines?Pokalbis su Lietuvos istorijos instituto mokslininke, archeologe dr. Agne Čivilyte.Ved. Aurimas Švedas

Kokie įmanomi, tikėtini, lauktini arba visokeriopai vengtini Lietuvos ateities scenarijai gali atsiskleisti šimtmečio perspektyvoje? Kodėl verta užsiimti tokiomis su realiu gyvenimu atrodytų mažai ką bendro turinčiomis svarstybomis? Kokias instrumentais galime pasinaudoti tyrinėdami ateities plotus? Ką bandymai įsivaizduoti mūsų visuomenės ir valstybės ateitį pasako apie mus ir laikmetį kuriame gyvename?Pokalbis su knygos „Lietuva 2120” sudarytojomis Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos viceministre Egle Markevičiūte ir Benedikto Gylio paramos fondo vadove Ringaile Papartyte.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien minėdami Sausio 13-osios trisdešimtmetį „Istoriko teritorijoje“ kalbame apie savojo santykio su istorija paieškas.Istorinio įvykio prasmė ir reikšmė nuolat kinta, ji neatsiskleidžia prieš istorikų bei visuomenės akis kaip baigtinė, negrįžtama realybė. Tad neatsitiktinai šiandien svarstysime klausimą: ką, kaip ir kodėl mes prisimename, mąstome bei pasakojame kitiems apie vieną iš lemtingiausių savosios valstybės istorijos datų?Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto direktoriumi habil. dr. Alvydu Nikžentaičiu, teisininku, teisėtyrininku, Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininku prof. Dainiumi Žalimu, žurnalistu ir publicistu Rimvydu Valatka.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie mokslinę fantastiką. Kodėl XXI amžiaus žmonės skaito tokio pobūdžio knygas? Kuo kinų rašytojo Liu Cixin trilogija „Žemės praeities prisiminimui“ išsiskiria iš science fiction tekstų jūros?Kokią svarbiausią idėją kinų rašytojas nori mums išsakyti pasakodamas apie žmonijos žutbūtinę kovą su Trisoliario civilizacija? Kodėl Liu Cixin knygos mums gali praversti ne tik mąstant apie galimą homo sapiens susidūrimą su nežemiškomis gyvybės formomis, bet ir interpretuojant civilizacijų istoriją?Pokalbis su leidyklos „Kitos knygos“ leidybos projektų koordinatore Aira Niauronyte, politologu Dovydu Skarolskiu ir istoriku Vladu Liepuoniumi.Ved. Aurimas Švedas

Kaip reikėtų apibūdinti fantasy arba magiškos fantastikos žanrą? Kodėl mes, technologijų pasaulio vaikai, skaitome knygas apie burtininkus ir drakonus, gyvenančius pseudoviduramžiuose? Ar tai yra pabėgimo durys nuo intensyvaus gyvenimo pervargusiems šiuolaikybės žmonėms?Kaip gimė lenkų rašytojo Andrzej Sapkowki „Raganiaus“ ciklas? Kokią svarbiausią įdėją šiame cikle apie raganių Geraltą iš Rivijos norėjo išsakyti rašytojas?Pokalbis su teisininku ir rašytoju, Mykolo Romerio universiteto profesoriumi Justinu Žilinsku.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl Lietuvos visuomenei vertėtų leistis į intriguojančią kelionę laiko mašina ir iš naujo atrasti XVIII amžių? Kaip šios epochos pažinimas padeda mums geriau suvokti Naujųjų ir Naujausiųjų laikų Lietuvos istoriją?Kokiu būdu pastaruoju metu suintensyvėję XVIII amžiaus tyrimai keičia visuomenėje susiklosčiusius vaizdinius apie Lietuvos valstybės ir visuomenės istoriją, valstybės reformavimo ir modernėjimo procesą, pagaliau Abiejų Tautų Respublikos žlugimą?Pokalbis su Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja, Lietuvos istorijos instituto mokslininke dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien laidoje „Istoriko teritorija“ kalbėsime apie muziką kaip laikmečio balsą. Muzika sugeria, išreiškia, formuoja visuomenės nuotaikas, skatina mąstyti, maištauti, veikti, kurti. Kaip visuomenė paveikia muzikos kūrėją, o šis visuomenę? Kas gimsta šios sąveikos akimirkose? Kaip muzika padeda mums kurti santykį su praeities, dabarties ir ateities dimensijomis?Pokalbis su muzikologe, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesore Rūta Stanevičiūte.Ved. Aurimas Švedas

Kaip šiandien reikėtų skaityti bei interpretuoti istoriografijos klasikos kategorijai priskirtiną „Annales“ mokyklos atstovo Fernand Braudel veikalą „Civilizacijų gramatika“?Kodėl apie F. Braudelį kartais sakoma, kad šis mokslininkas iš naujo išrado istoriją ir kiek šie „išradimai“ matomi minėtoje knygoje? Kaip F.Braudelis mus moko žvelgti į laiką ir erdvę? Ką reiškia sąvoka „ilgosios trukmės“? Ar yra galimybė įžvelgti sąsajas tarp kalnų, upių ir miškų laiko, Renesanso arba kokios nors kitos epochos egzistencijos ir konkretaus žmogaus gyvenimo laiko? Kokį vaidmenį žmogaus, visuomenės, civilizacijos istorijoje, F.Braudelio nuomone, atlieka aplinka?Kuo „Civilizacijų gramatika“ vis dar aktuali ir kaip ji padeda mums suvokti keistą, chaotišką, perkaitusį šiandienos pasaulį?Pokalbis su istoriku, Vilniaus universiteto docentu Eugenijumi Saviščevu.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl istorikai mokosi smurtą interpretuoti kaip analitinę kategoriją? Kokias svarbiausias smurto bangų kilsmo priežastis įvardina tyrinėtojai, analizuodami procesus, vykusius Vidurio Rytų Europoje ir Lietuvoje XX a. pradžioje? Ką smurto siužetai pasakoja mums apie jį naudojusius žmones ir bendruomenes, jų baimes, lūkesčius ir tikslus? Pokalbis su istoriku, Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju moksliniu darbuotoju, dr. Tomu Balkeliu.Ved. Aurimas Švedas

Kokį rinkėjo portretą galima sukurti paanalizavus procesus, vykstančius Lietuvoje, Vidurio Rytų Europoje, Europos Sąjungoje arba JAV? Ko šiandienos „vidutinis statistinis“ rinkėjas nori, bijo, ką jis ar ji, kaip taisyklė, nori pasakyti apie savuosius lūkesčius atėjęs prie balsadėžės? Kada ir dėl kokių priežasčių XXI a. gyventojai tampa populistinių idėjų bei jas skelbiančių asmenų ir politinių idėjų grobiu? Kaip besiklostančioje naujoje realybėje bando išgyventi tradicinės partijos? Kokius namų darbus turėtų atlikti Lietuvos visuomenė, kad mūsų politiniame gyvenime būtų mažiau chaoso, populizmo ir daugiau pastangų kurti Respubliką?Pokalbis su politologu, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu, rinkimų tyrinėtoju Mažvydu Jastramskiu.Ved. Aurimas Švedas

Kokią vietą kinematografas užėmė vidutinio statistinio tarpukario Lietuvos Respublikos piliečio, visų pirma miesto gyventojo, kasdienybėje? Ar prezidentui Antanui Smetonai rūpėjo kinas? Nuo kokių vaizdų kino cenzoriai, mojuodami žirklėmis, stengėsi apginti kino lankytojų ideologinę nekaltybę tarpukario epochoje? Kokį kino filmą šiame laikmetyje galėtume pavadinti megahitu? Kodėl šios epochos žmonės tiesiog kraustėsi iš proto apimti tarzanomanijos? Kokias permainas kinematografinei kultūrai Lietuvoje atnešė pirmoji sovietinė okupacija, Antrasis pasaulinis karas ir nacių okupacija?Pokalbis su istoriku dr. Audriumi Dambrausku.

Kaip sovietmečiu keitėsi architektūros atliekamas vaidmuo ir reikšmė visuomenės gyvenime? Kas buvo tuometinė architektų brolija – kultūriniai rezistentai ar maištaujantys oportunistai? Kokias idėjas siekė išsakyti bei realizuoti lietuvių architektų modernistų karta? Ką šiai kartai pavyko sukurti ir kaip mes šiandien prisimenam jų darbus?Paskata imtis šių ir kitų klausimų svarstymų „Istoriko teritorijoje” tapo leidyklos „Lapas” išleista knyga „Lietuvos architektai pasakoja apie sovietmetį: 1992-ųjų metų įrašai”.Pokalbis su knygos sudarytoja, architektūros istorike, Vilniaus universiteto profesore Marija Drėmaite.Ved. Aurimas Švedas

Kodėl mokslininkai kalba apie Holokausto traumos išskirtinumą? Kaip keitėsi Holokaustą patiriančių asmenų tapatumas karo metu?Kokie dalykai žmonėms padeda išgyventi radikalias, ribines situacijas ir suteikia stiprybės nepalūžti, išgyventi, eiti į priekį? Kaip visuomenė gali padėti žmonėms, kurių gyvenimus vis dar dengia Holokausto šešėlis?Šių ir kitų klausimų svarstyboms paskata tapo ka tik leidyklos „Slinktys” išleista Ruth Reches knyga „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas”.Pokalbis su knygos autore dr. Ruth Reches ir psichologe, prof. Aiste Diržyte.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie mokslininkus maištininkus, anarchistinę antropologiją ir pavienių svajotojų bei aktyvių visuomenės grupių galimybes keisti mūsų pasaulį.Paskata imtis tokių klausimų svarstymų tapo lietuviškai ką tik pasirodžiusi amerikiečių antropologo David Graeber knyga „Anarchistinės antropologijos fragmentai“, kurioje galima rasti tokią mintį:„ ... kadangi niekas negali žinoti, kad radikaliai geresnis pasaulis yra neįmanomas, ar mes neišduodame visų, vis dar pateisindami ir vis dar reprodukuodami tą betvarkę, kurią turime šiandien?“Pokalbis su filosofu, publicistu, vertėju ir leidėju Viktoru Bachmetjevu ir su istoriku, filosofu, vertėju, publicistu bei anarchistu Kasparu Pociumi.Ved. Aurimas Švedas

Kalbamės apie realybę, kurioje šeimininkauja kompiuteriai, arbatinukai, rašikliai, kilimai ir paveikslai.Koks yra XXI amžiaus žmogaus, gyvenančio suplanuoto senėjimo procesui paklūstančių daiktų pasaulyje, santykis su pastaraisiais? Ar įmanoma išmokti dėmesingumo ir jautrumo dalykams, kurie tyliai egzistuoja šalia mūsų tam, kad mūsų gyvenimus padarytų patogesnius ir saugesnius? Kada ir kaip daiktai padeda prisiminti mums, kas mes esame, kuo buvome ir, galbūt, leidžia nuspėti, kuo tapsime ateityje?Pokalbis su kolekcininku, antikvaru, galerininku, poetu Edmondu Kelmicku ir menotyrininku, kolekcininku, kultūros renginių iniciatoriumi, televizijos laidų kūrėju Sauliumi Pilinkumi.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien kalbėsime apie chazarų imperijos princesę, švedų mokslininką ir mistiką, krikščionių šventąją ir kankinę, prancūzų antropologą, rusų anarchistą bei daugelį kitų asmenybių, kurių biografijos atsiskleidžia trumpų istorijų knygoje „Schizmatikai“, sulydančioje istorinius faktus ir vaizduotę.Kodėl svarbu suteikti balsą kažkada gyvenusiems, tačiau nutildytiems, neišgirstiems, nesuprastiems, nugalėtiems arba užmirštiems žmonėms? Kada ir kaip šiame istorijos permąstymo procese sugeba koegzistuoti mokslinė ir meninė tiesa? Pokalbis su scenografe, scenariste, režisiere, performansų kūrėja, knygos „Schizmatikai“ autore Goda Palekaite.Ved. Aurimas Švedas

Kokius laiškus mes dažniausiai rašome įprastinę 2020-ųjų dieną? O kaip laiškas buvo suprantamas lietuvių visuomenės elito XIX-XX amžių sandūroje?Laidos metu sklaidydami Juozo Tumo-Vaižganto korespondenciją (šis asmuo gausiai susirašinėjo su XIX a. pabaigos – XX a. pirmos pusės kultūros ir literatūros veikėjais) pabandysime atsakyti į šiuos klausimus: kada laiškas gali atlikti savistabos ir savikūros teksto vaidmenį? Kokiomis aplinkybėmis laiškas tampa dovana? Kada laiškas padeda pajusti bendrumą, leidžia užsiimti bendrų prasmių tinklo formavimu? Šalia aukščiau paminėtų klausimų pamėginsime aptarti ir dar vieną labai svarbią temą: kaip J.Tumo-Vaižganto rašyti ir gauti laiškai atskleidžia lietuvių visuomenės pastangą eiti kultūrišku keliu. Pokalbis su literatūrologe, vertėja dr. Aiste Kučinskiene (parašiusia knygą „Kultūrišku keliu: Juozo Tumo-Vaižganto laiškai“).Ved. Aurimas Švedas

Homo cultus. Istoriko teritorija. Ved. Aurimas Švedas

Ar ne per drąsu teigti, jog karas žmonijos istorijoje atsiskleidžia ne tik kaip įteisintas žmonių žudymas, bet ir kaip tam tikra kultūros forma?Ar Lietuvos karybos istorijoje išryškėja bent viena (ar kelios figūros), kurioms būtų galima priskirti epitetą „karybos genijus“? Koks mūšis Lietuvos istorijoje (jeigu jį būtume laimėję arba pralaimėję) galėjo mūsų valstybės ir tautos likimą pakreipti 180 laipsnių kampu? Kokius svarbiausius lietuviškos karinės minties raidos etapus derėtų fiksuoti kalbant apie Nepriklausomybės epochą? Kodėl šiandien Lietuvoje susiklostė tokia tradicija, kad viskas, kas susiję su kariniais dalykais, yra slapta arba beveik slapta? Ar Lietuvos kariuomenės elito tarpe yra suprantančių, kad mūsų karininkams reikėtų perskaityti ne tik Sun Tzu „Karo meną“, bet ir Platono „Valstybę“ bei Timothy Snyder knygą „Apie tironiją“?Kokius karus, tikėtina, kariaus žmonija artimiausioje ateityje? Ir kaip mums pasiruošti šiems, galimiems iššūkiams? Pokalbis su politologu, karybos ekspertu VU TSPMI doc. dr. Deividu Šlekiu.Ved. Aurimas Švedas

Kas yra muziejininkas XXI-ajame amžiuje? Tai – praeities lobių saugotojas, egzotiškų dalykų žinovas, akimirkos įspūdžius medžiojančios visuomenės įkaitas ar drąsus vizionierius bei eksperimentatorius? Kiek muziejininkui yra svarbi istorinė vaizduotė? Kam šiandienos visuomenėms reikalingos naujos materialios, „sunkiasvorės“ atminties vietos, tokios kaip Valdovų rūmai? Kokią pagrindinę idėją teigia Valdovų rūmai XXI a. Lietuvos piliečiui? Pokalbis su kultūros istoriku, muziejininku, Valdovų rūmų muziejaus direktoriumi doc. dr. Vydu Dolinsku.Ved. Aurimas Švedas

Homo cultus. Istoriko teritorija. Ved. Aurimas Švedas

Šiais metais švenčiame ypatingą sukaktį. Prieš šimtą metų pirmuosiuose demokratiniuose Lietuvos Seimo rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas (pirmą kartą posėdžiavęs Kaune 1920 m. gegužės 15 d.), paskelbė Lietuvos valstybę Respublika ir įgyvendino daug kitų, labai svarbių Lietuvos visuomenei sumanymų.Kokios politinės jėgos tarpusavyje grūmėsi tarpusavyje ir ką žadėjo to meto rinkėjams bandydamos patekti į Steigiamąjį Seimą? Kaip Lietuvos visuomenė dalyvaudama rinkimuose suprato susiklosčiusią situaciją ir ko tikėjosi iš būsimojo Seimo? Kiek šie visuomenės lūkesčiai buvo atliepti?Steigiamasis Seimas per dvejus metus surengė 257 plenarinius posėdžius ir priėmė apie 270 įstatymų. Kokius šio Seimo darbus derėtų pavadinti pačiais svarbiausias, apsprendusiais Lietuvos Respublikos gyvenimą? Kokios buvo svarbiausios Steigiamojo Seimo nesėkmės arba klaidos?Kokios svarbiausias istorinės Steigiamojo Seimo epochos pamokos turėtų būti mūsų įsisąmonintos prisimenant jo veiklą XXI-ajame amžiuje?Šiuos ir kitus klausimus aptarsime su istoriku Artūru Svarausku, prieš keletą savaičių išleidusiu knygą „Steigiamasis seimas ir Lietuvos Respublikos kūrimas 1920 – 1922 metais”.Ved. Aurimas Švedas

Šios dienos pokalbio tema – gyvenimo istorija kaip kelionė ir šios kelionės virsmas pasakojimu.Paskata pokalbiui tapo debiutinis Rugilės Audenienės romanas „Vojago“ (2019), pasakojantis apie tris keliones. Pirmoji – mergaitės, su mama besistengiančios išgyventi Antrąjį pasaulinį karą Kupiškio apylinkėse. Antroji – jos tėčio, išvežto į Vokietiją priverstinių darbų, o pasibaigus karui – į Kazachstano lagerius statyti Balchašo miesto. Trečioji kelionė – esperanto kalbos, kuri iš visuotinio taikos ir bendravimo tinklo tapo uždraustoji. Kaip tokias egzistencines keliones laiku ir erdve, paliekančias gilius randus žmonių sielose, įmanoma aprašyti grožinės literatūros tekste? Ką iš tokių gyvenimo istorijų, pasakojančių apie blogiausias ir gražiausias žmonių prigimties savybes, mes galime patirti apie XX amžiaus istoriją ir, galbūt, pasimokyti iš jos? „Istoriko teritorijos“ viešnia – žurnalistė ir rašytoja Rugilė Audenienė. Ved. Aurimas Švedas

Šios dienos pokalbio tema – įvairialypis modernybės reiškinys Lietuvos istorijoje bei įvairių disciplinų mokslininkų bandymai šį reiškinį tyrinėti. Paskata pokalbiui tapo Lietuvos mokslo taryboje nuo 2016 iki 2019 metų sėkmingai įgyvendinta nauja nacionalinė mokslo programa „Modernybė Lietuvoje“. Kaip šioje programoje įgyvendinti tyrimai atsakė į klausimą, kas yra modernybė Lietuvoje ir kaip ji paveikė mūsų mąstymą, kasdienybės formas, tapatybę?Šiuos ir kitus klausimus šiandien aptarsime su „Istoriko teritorijos“ svečiais istorikais prof. Tamara Bairašauskaite, dr. Sauliumi Grybkausku, doc. Tomu Vaiseta, filosofu doc. Povilu Aleksandravičiumi.Ved. Aurimas Švedas

2019-aisiais minėjome 450-ųjų Liublino unijos sudarymo metų sukaktį. Ką ši data reiškia mums XXI-ąjame amžiuje? Kokios aplinkybės lėmė tai, kad Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atmintyje susiklostė tokie skirtingi Liublino unijos vaizdiniai?Ką ir kodėl turėtume prisiminti mąstydami apie Liublino unijos sudarymo prielaidas ir šio svarbaus dokumento priėmimo aplinkybes? Kokios priežąstys privertė Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politines tautas imtis dvi valstybes siejančios dinastinės – personalinės unijos keitimo ir tobulinimo darbo? Ar tikrai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė prieš Liublino uniją buvo atsidūrusi geopolitiniame akligatvyje? Kodėl strigo Seimo susirinkusio Liubline darbas, o politinis Lietuvos lyderis Mikalojus Radvila Rudasis prabylo apie “grotas”, esą skyrusias Lietuvos ir Lenkijos delegatus? Ar galima mąstyti apie kokį nors Liublino unijos įnašą į Europos istoriją? Jeigu taip – kaip tą įnašą derėtų nusakyti?Kokias istorijos pamokas galėtume išmokti prisimindami ėjimą į Liublino uniją, jos sudarymą ir Abiejų Tautų Respublikos epochą?Šiuos ir kitus klausimus aptarsime su Lietuvos istorijos instituto vyriausiąja moksline bendradarbe, profesore Jūrate Kiaupiene, ką tik publikavusia knygą „1569 metų Liublino unija ir Lietuva“. Ved. Aurimas Švedas

Ką apie Lietuvos sostinės gyventojų būtį ir būvį įvairiais amžiais mums gali papasakoti archeologiniai radiniai? Kaip šiuos radinius interpretuoja mokslininkai, kurių kruopštaus darbo dėka iš nebūties sugrąžinami senai dingusios realybės fragmentai? Šiuos ir kitus klausimus šiandien aptarsime su „Istoriko teritorijos“ svečiais archeologais iš Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto ir Valdovų rūmų – dr. Irma Kaplūnaite, dr. Rūta Brindzaite, dr. Justina Kozakaite, dr. Ryčiu Jonaičiu ir dr. Povilu Blaževičiumi.. Ved. Aurimas Švedas

Šios dienos pokalbio tema – moters, gyvenusios Biržų krašte ir 73 metus rašiusios dienoraštį, pasakojimas apie save ir ją supantį pasaulį. Pastarasis dienoraštis virto knyga „Emilijos dienoraštis: 1942-2015 m. Vienos epochos liudijimas”. Kiek mes žinome moterų balsų, pasakojančių apie gyvenimą Lietuvoje kraštutinumų amžiuje? Kaip Emilijos pasakojimas suskamba tokių balsų kontekste? Ką mums pasakoja dienoraščio puslapiuose Emilija ir kaip mes jos istorijas šiandien interpretuojame? Kaip šis tekstas atspindi ne tik XX amžių, jame gyvenusį žmogų, bet ir mus, jį skaitančiuosiusŠiuos ir kitus klausimus šiandien aptarsime su „Istoriko teritorijos“ viešnia – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja dr. Akvile Naudžiūniene. Ved. Aurimas Švedas

Filosofas Karlas Raimundas Popperis tekste „Ar istorija turi prasmę?“ suformulavo tezę, jog kiekviena karta turi teisę į savo istorijos interpretaciją. Štai ką K.R.Popperis rašo: „Maža to, ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą sukurti savąją istorijos interpretaciją, nes tam tikri atsakymai į aktualius klausimus tiesiog reikalauja šito.“Pastarąją mintį galima išplėtoti pasakant, jog kiekviena istorikų karta ateina į mūzos Klėjos bendradarbių cechą atsinešdama naujus klausimus praeičiai, naujas idėjas ir naujas teorijas, kurios padeda jaunajai mokslininkų generacijai mąstyti ir rašyti apie praeities ir dabarties sąveikas jai labiausiai priimtinu būdu.Kaip gimsta praeities tyrinėtojų bendrumo ir šios kartos tapatybės suvokimas? Kokie dalykai rūpi Lietuvos istorikų kartai, kuri jau yra nuveikusi prasmingų darbų, atradusi erdvę savo veikloms ir saviraiškai, tačiau dar vis kyla į aukščiausią savosios profesinės veiklos tašką?Šiandien apie pastaruosius dalykus kalbėsime su trimis mokslininkais iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir Lietuvos istorijos instituto – Neringa Dambrauskaite, Martynu Jakuliu ir Andrej Ryčkov. Ved. Aurimas Švedas

Šiandien apie kavą galima kalbėti ne tik kaip apie iš kavamedžio krūmo sėklų (kavos pupelių) pagamintą gėrimą, bet ir kaip apie svarbų šiandieninio pasaulio reiškinį, atliekantį nemažą vaidmenį visuomenės gyvenime. Mums kavos prisireikia ne tik mėginant išsibudinti ryte arba susikuriant penkias pertraukos minutes intensyvios darbo dienos metu. Kava ir kavos gėrimo vietos padeda atlikti įvairius socialinius ritualus, padeda kurti ir stiprinti visuomenę jungiančius ryšius, praverčia tvarkant verslo reikalus. Be kavos neįsivaizduojamas nei bohemos, nei akademijos, nei verslo pasaulio gyvenimas.Kaip kavos ir kavinių kultūra tapo mūsų gyvenimus įtakojančiu, telkiančiu, organizuojančiu veiksniu?Apie šiuos ir kitus dalykus šiandien kalbėsime su istoriku Viliumi Šimkumi.Ved. Aurimas Švedas

Šiandien pamėginsime prisiminti Gardino miestą, apie kurį sakoma, jog tai – vienas garsiausių istorinės Lietuvos miestų. Jis įsikūręs šiandieninės Baltarusijos teritorijoje, dešiniajame Nemuno krante, į rytus nuo Gardynės upelio žiočių. Pirmą kartą paminėtas 1127 m. Į Lietuvos įtaką pakliuvo XIII a. viduryje. Įvairiais laikais tai buvo svarbus gynybinis punktas, vėliau – prekybinis centras, dar vėliau – šiame mieste imti šaukti Abiejų Tautų Respublikos Seimai. O kuo Gardinas mums svarbus šiandien? Ką, kaip ir kodėl iš jo istorijos turėtų prisiminti ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos visuomenė? Ar šio miesto ir jame gyvenusių iškilių asmenybių istorijos gali suteikti įkvėpimą ne tik praeities tyrinėtojas, bet ir rašytojams?Kokiomis aplinkybėmis Gardinas mus gali atsiskleisti kaip istorijos, atminties ir vaizduotės sąveikų kuriamas tekstas?Apie šiuos ir kitus dalykus šiandien kalbėsime su senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, rašytoja humanitarinių mokslų daktare Jurga Žąsinaite-Gedminiene, parašiusia romaną „Memento Grodno: dingusi Lietuvos Gardino istorija“.Ved. Aurimas Švedas

Kaip gimsta lėti, ilgi įdomūs pokalbiai? Kada verta šiems pokalbiams nuosekliai ruoštis, o kada geriau pasikliauti intuicija bei improvizacija? Kas yra svarbesnis, turintis lemiamą žodį, pokalbio metu: klausinėtojas ar pasakotojas? Kaip galima apibūdinti, kas yra geras klausimas? Kiek procentų autorystės pokalbio knygose priklauso klausinėtojui, o gal jis tėra pasakojančio šešėlis? Šiuos ir kitus dalykus nagrinėsime su kultūros žurnalistu, eseistu, redaktoriumi Gediminu Kajėnu ir fotomenininku Algimantu Aleksandravičiumi.Gediminas Kajėnas 2019-aisiais išleido knygą „33 portretai: pokalbiai su menininkais“, kurioje publikuojami fotografų, rašytojų, dailininkų, aktorių, skulptorių, muzikantų, kino kūrėjų portretai, sukurti tikro pokalbio meistro ranka. Ved. Aurimas Švedas

Iš pirmo žvilgsnio laidos pavadinime suformuluotas klausimas gali pasirodyti neįdomus, nes daug kartų svarstytas. Tačiau jo vertę atskleidžia ką tik pasirodžiusi knyga „Debatai dėl praeities Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje“ (Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2020). Kokie klausimai, susiję su istorijos ir atminties temomis, įnirtingiausiai svarstyti internetinėje erdvėje Nepriklausomybės epochoje? Ar kuriuos nors iš jų pavyko išspręsti? O gal internetas yra vieta, kurioje konstruktyviai kalbėtis apie sudėtingus ir subtilius istorijos bei atminties klausimus sunkiai įmanoma? Kiek šiandien pastaroji erdvė turi galios ir galimybių iš savotiško Hyde Parko transformuotis į įtakingą instrumentą, kurį įgudę vartotojai gali panaudoti ne tik visuomenės informavimui, bet ir istorijos politikos darymui? Kokias svarbiausias komunikacijos klaidos daro istorikai reikšdami savo nuomonę internetinėje erdvėje?Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su Lietuvos istorijos instituto direktoriumi dr. Alvydu Nikžentaičiu ir knygos “Debatai dėl praeities internetinėje žiniasklaidoje” sudarytoja dr. Živile Mikailiene. Ved. Aurimas Švedas

Kaip istoriją suvokia vaikas? Kokiu būdu apie sudėtingus praeities įvykius, reiškinius ir procesus kalbėtis su žmogumi, kuris žaidžia su lėlėmis, piešia, važinėja dviračiu, derasi su tėvais, kad jie gimtadienio proga nupirktų Playstation? Istorikams vis dar atrodo, kad svarbiausias dalykas pasakojime apie praeitį yra datos, o kas svarbiausia vaikui, žengiančiam į praeities teritoriją – paslaptys, nuotykiai, šiurpūs nutikimai, kasdienybės pasaulio keistenybės ar…? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su istorikais, publicistais, aktyviais visuomenės aktualijų komentatoriais Zigmu Vitkumi ir Norbertu Černiausku. Zigmas Vitkus yra parašęs „Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki 21 amžiaus“, kuri skirta vaikams. Norbertas Černiauskas yra knygos „Apie šaulius, riterius ir drakonus Lietuvoje“ autorius. Ved. Aurimas Švedas

Kokios krizės paskatino europiečius vienytis po Antrojo pasaulinio karo? Kokias sąsajas galima įžvelgti tarp 1949 m. vasario 16 d. Minaičiuose pasirašytos Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos ir 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtos Šumano deklaracijos? Ko galime pasimokyti iš Europos Lietuviškųjų studijų savaičių (pirmą kartą surengtų 1954 m. Vokietijoje, Ludwigshafene) organizatorių ir dalyvių siekdami suprasti Lietuvos ir Europos santykius bei šiandienos krizes? Kur būtų galima lokalizuoti didžiausius krizės židinius Europos Sąjungoje XXI-ajame amžiuje? Kokių viltingų svajonių Bendrijai reikia šiandien siekiant įveikti minėtus iššūkius? Ar Lietuvos Respublikos piliečiai kokiu nors būdu prisideda prie minėtų krizės židinių užgesinimo ir viltingų svajonių, susijusių su Europos Sąjungos ateitimi, kūrimo? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su Lietuvos diplomatu, Europos Komisijos Vertimų departamento vadovu Ryčiu Martinkoniu. Ved. Aurimas Švedas.

Ar mes jau gyvename ateityje? Šį klausimą pastaruosius kelis mėnesius nuolat užduoda mokslininkai, žurnalistai, rašytojai bei politikos apžvalgininkai, stebintys dramatiškai pakitusį pasaulį. Kokie argumentai leidžia samprotauti apie įvykusį dabarties ir ateities teritorijų suartėjimą ar net persidengimą? Ar šis persidengimas yra laikinas korona viruso sukeltas šalutinis efektas, o gal reikėtų kalbėti apie mūsų akyse gimstančią naują realybę? Ko mums kaip individams ir visuomenėms reikės išmokti gyvenant mūsų akivaizdoje išsipildžiusioje keistoje ateityje, kurios mes nelaukėme ir nesitikėjome? Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su viešųjų ryšių ekspertu, roko grupės „The Station“ lyderiu Mykolu Katkumi ir interneto technologu, dirbančiu Silicio slėnyje, Domu Mituzu. Ved. Aurimas Švedas.

Kada sienos ir ribos leidžia gimti svarbiems dalykams bei sudaro galimybes atsiskleisti mūsų savitumui? Kaip įvairūs riboženkliai bei užtvaros XXI amžiuje yra panaudojamos slepiant tikrovę, kiršinant žmones bei juos valdant?Kokios sienos ir ribos sunyko mūsų gyvenimuose po Geležinės uždangos suirimo XX a. pabaigoje? Kaip ir kada naujas barikadas bando statyti liberaliosios demokratijos ir globalaus kapitalizmo pasauliu nepatenkinti populistai bei dešinieji radikalai XXI-ajame amžiuje?Kaip globalaus pasaulio voratinklį paveikė ir dar pakeis COVID-19 epidemija, privertusi mus išsislapstyti savuosiuose namuose, kotedžuose ir butuose? Kokias išgyvenimo strategijas renkasi skirtingi žmonės pasauliui staiga susitraukus iki vieno taško?Šiuos ir kitus klausimus prisimindami 2019-ųjų rudenį įvykusį Nidos forumą ir sklaidydami 12-ąjį „Nidos sąsiuvinį“ svarstysime su istorike ir Thomo Manno kultūros centro Nidoje direktore Lina Motuziene, vertėju Antanu Gailiumi, politikos apžvalgininku ir filosofu Pauliumi Gritėnu bei poetu ir dramaturgu Gintaru Grajausku. Ved. Aurimas Švedas.

Kodėl humanitarai, kaip taisyklė, gyvena jausdamiesi besantys nuolatinės krizės epicentre? Ką ši savijauta leidžia pasakyti apie tikras ir menamas krizes humanitarų ceche? Ar galima bent kai kurias iš jų įveikti arba bent jau sumažinti jų griaunamąjį poveikį?Šiuos ir kitus klausimus svarstysime su dviem filosofais - Vilniaus universiteto docentu Kęstu Kirtikliu ir Klaipėdos universiteto profesoriumi Aldžiu Gedučiu, parašiusiais knygą “Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus”. Ved. Aurimas Švedas.

Kaip istorikai, antropologai, politologai ir kitų mokslų atstovai tyrinėja baimės jausmą? Kokią funkciją baimė atlieka mūsų gyvenime kai emocija, mentaliteto struktūra ar politinė idėja? Kaip kito baimės objektai Vakarų civilizacijos istorijoje, nuo Viduramžių iki Naujausiųjų laikų amžiaus? Kokie mūsų portretai išryškėja įsižiūrėjus į baimės veidrodį? Ką baimė daro su mūsų gyvenimais XXI-amžiuje?Ved. Aurimas Švedas.

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną „Istoriko teritorijoje“ apsilankę svečiai leisis į svarbių klausimų svarstybas. Kokias naujas idėjas apie save ir pasaulį mums pavyko sukonstruoti per 30 laisvės metų? Su kokiais iššūkiais, kaip taisyklė, susiduriame kai mums tenka kurti pasakojimus apie Kovo 11-osios epochą ir mūsų patirtis joje?Šiuos ir kitus klausimus laidoje nagrinėsime su istoriku Aurelijumi Gieda, rašytoju Rimantu Kmita, teatro kritiku Vaidu Jauniškiu ir nostalgijos tyrinėtoju Mantu Pelakausku. Ved. Aurimas Švedas.

Kada Vilnius tampa ne tik verslo, pramonės ir modernizacijos, bet ir stiprios ideologijos raiškos erdve arba - ideologiniu valdžios veidrodžiu? Kokiose Vilniaus vietose įvairūs politiniai režimai visų pirma stengėsi pademonstruoti savo buvimą, galią ir kartu – išsakyti tam tikrus teiginius?Ar Vilniuje egzistuoja erdvės, kurios visokeriopai priešinasi įvairių politinių režimų ir atminčių bendruomenių pastangoms šias erdves užvaldyti?Kodėl nepriklausomos Lietuvos visuomenė XXI a. nesimoko iš istorijos pamokų ir kurdama įvairius atminties ženklus viešose Vilniaus erdvėse kartoja savo pirmtakų jau padarytas klaidas?Šiuos ir kitus klausimus laidoje nagrinėsime su menotyrininke ir kuratore Rasa Antanavičiūte, parašiusia puikią monografiją „Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse“ (Lapas, 2019).Ved. Aurimas Švedas.